Kai darbo tikslas – laimėti pacientui gyvenimo metų

Būna, pacientai žvelgia į juos tarsi į pranašus: „Gydytoja, kiek aš dar gyvensiu?“ Klausimas, į kurį niekas neturi atsakymo. Būna, jiems tenka sugerti visą susitvenkusį  pyktį – dėl užklupusios ligos, dėl netobulos medicinos sistemos, dėl brangių vaistų ir dar dėl kitų jiems visiškai nepavaldžių dalykų… Būna – girdi padėkos žodžius, pranešę džiugią žinią, kad liga atsitraukė… Taip, kalbame apie gydytojus, kuriuos kartais norime matyti visagalius, o kartais nuvertiname iki statistų baltais chalatais. O jie viso labo yra tiesiog žmonės, dirbantys savo darbą.

Kaip jis atrodo? Kokia ta gydytojo kasdienybė? Apie tai kalbamės su dr. Birute Brasiūniene, Nacionalinio vėžio instituto Chemoterapijos skyriaus vedėja.

Gydytojas onkologas, chemoterapeutas kasdien susiduria su sunkiai sergančiais žmonėmis – kas jam pačiam padeda atsilaikyti toje situacijoje?

Iš tiesų, kiekvieną rytą eidama į darbą žinau, kad diena bus pilna visko: ir gerų, ir prastų naujienų, ir neplanuotų darbų, nes kažkam reikės skubios konsultacijos dėl ligos ar gydymo komplikacijų. Bet žinau ir tai, kad kiekviena tokia situacija, dažnai emociškai sunki abiem pusėms, gali būti suvaldyta. Onkologijos žinios, praktika, darbas Lietuvos ir užsienio onkologijos įstaigose – visa tai padeda kiekvienu atveju rasti individualų sprendimą. Bet nepamirškime, kad onkologijos skyriai, ypač  chemoterapijos, – vieta, kur gyvena daug emocijų, nesusipratimo, pykčio, vilties bei nevilties, nelengvų dialogų. Tokių skyrių kasdienybė niekada nebūna vienoda, ir turi būti nuolat pasiruošęs ją suvaldyti savo profesinėmis žiniomis ir patirtimi.

O dėl atsilaikymo – jei mėgsti savo darbą, daug dalykų stojasi į vietas… Onkologija plačiąja prasme aš gyvenu nuolat, nes tai ir rūpestis dėl konkretaus ligonio, ir nuolatinė vėžio naujienų paieška, skaitymas, paskaitų klausymas, ir kt. Svarbu pusiausvyra: darbas, laikas šeimai, pomėgiams ir poilsiui. Jei pavyksta subalansuoti, gerai, deja, kartais reikia kažką aukoti, kad įgyvendintum suplanuotus darbus.

Atsipalaidavimo būdai įprasti: judėjimas (esu beveik atsisakiusi automobilio, ypač mieste), vaikštau pėsčia į darbus jau apie 10 metų. Vaikščioti pradėjau dar Prancūzijoje: kelias į darbą vesdavo palei Atlanto pakrantę, tad tiesiog negalėjau neiti tokiais takais. Grįžusi į Lietuvą ir toliau renkuosi vaikščiojimą. Gamta, aktyvus laisvalaikis, ypač su šeima, draugais… Esu didelė meno, prancūzų kultūros mylėtoja… Visa tai man padeda atsipalaiduoti, patirti kitokių emocijų nei profesinėje aplinkoje.

„Onkologija plačiąja prasme aš gyvenu nuolat, nes tai ir rūpestis dėl konkretaus ligonio, ir nuolatinė vėžio naujienų paieška, skaitymas, paskaitų klausymas,“ – prisipažįsta dr. B. Brasiūnienė.


Kokia įprasta
Jūsų darbo diena?

Mano diena prasidedu apie 6 val. ryto. Prieš 8 val. visi renkamės į rytinę „penkiaminutę“, kuri kai kada trunka ir valandą, ypač jei turime aptarti sudėtingų pacientų situaciją. Vėliau būna ligonių, kuriems paskirta chemoterapija, priėmimas, tyrimų vertinimas, vaistų skyrimas, naujų ligonių priėmimas, dalyvavimas daugiadiscipliniuose aptarimuose. Dažnai pasitaiko ir skubių atvejų, daug konsultacijų, vaizdo konferencijų, ypač per pandemiją. Esu ne tik gydytoja, turiu pareigų ir administracijoje, tad dar būna susirinkimų, kartais tenka dalyvauti Sveikatos apsaugos ministerijos posėdžiuose, organizuoti vidinius skyriaus susirinkimus, atsakinėti į raštus, kurti skyriaus strategijas ir t. t. Dar dirbu pedagoginį darbą Vilniaus universitete, bendrauju su studentais, rezidentais, skaitau paskaitas. Teoriškai mano darbo diena yra 8 valandų, tačiau neretai darbus baigiu jau vėlai vakare.

Gerėja ne tik gydymo rezultatai, bet ir pacienčių gyvenimo kokybė.

Gydytojams privalu nuolat tobulintis, gilintis į medicinos bei gydymo naujoves. Vertinant Jūsų  įprastą dienotvarkę, kyla natūralus klausimas – kaip tam randate laiko?

Laiko viskam trūksta, ir kuo toliau, tuo labiau, nes daugėja darbų, planų ir projektų, prie kurių noriu dirbti. Tenka preciziškai planuoti savo laiką, darbą ir poilsį. Turiu derinti, išsigryninti prioritetus: kurie darbai skubūs, prasmingi, kurie gali palaukti ir pan. Teko apsvarstyti savo santykį su skaitymu: dalį laiko skiriu profesinei literatūrai, ypač jei kyla klausimų dėl konkrečios ligos ar ruošiuosi paskaitai, o kitą dalį – grožinei literatūrai. Mėgstu tikrais istoriniais faktais paremtas biografines knygas: dažnai jų herojai nėra žymios asmenybės, bet jų darbai, poelgiai vienu ar kitu sudėtingu jų gyvenimo ar laikmečio etapu padėjo rasti sprendimus sudėtingiausiose situacijoje ir taip pagelbėti ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms. Tokios knygos augina. Kitiems literatūros žanrams laiko nebelieka. Reikėjo įvertinti ir savo santykį  su socialiniais tinklais: esu pasilikusi tik tas platformas, kurios man padeda komunikuoti su onkologiniais pacientais. Taip galiu prisidėti prie jų bei visos visuomenės švietimo  onkologijos tema – tai man atrodo prasminga.

Žinoma, šeima bei artimoji aplinka – visada šalia. Abu su vyru esame onkologai, tai savaitgalio pusdienio ar dienos „iškritimas“ iš šeimos, nes reikia užbaigti pranešimą ar paskaitą, abiem suprantama. Nuolat vienas kitą pavaduojame namų darbuose, o intensyviais gyvenimo periodais (kai augo vaikai, rašiau disertaciją) labai padėjo tiek mano, tiek vyro tėvai. Prancūzijoje buvome suradę nuo vaikystės ten gyvenusią portugalę, kuri padėjo mūsų vaikams mokytis prancūzų kalbos. Džiaugiuosi, kad gyvenimas taip sudėliojo ir suvedė su tiek puikių žmonių.

Kaip vertinate medicinos, gydymo pažangą per pastaruosius kelerius metus? Turiu omenyje krūties vėžio gydymą.

Pažanga onkologijoje didžiulė, ji vyksta itin sparčiai. Iš dalies šią specialybę rinkausi dėl to, jog norėjosi būti aktyvia onkologijos pažangos dalyve. Onkologijos mokslo pasiekimų vaisius jaučiu kasdien skirdama vaistus ar stebėdama, kaip liga sustoja, atsitraukia. Milžiniškas progresas vyksta gydant krūties vėžį, daugėja žinių apie vėžio biologiją; nauji modernūs vaistai, taikinių terapija, imunoterapija po truputį išstumia senąją chemoterapiją, dėl jų gerėja ne tik gydymo rezultatai, bet ir pacienčių gyvenimo kokybė, moterys gali likti darbingos, planuoti savo darbus, atostogas. Anksčiau sergančių metastazavusiu krūties vėžiu išgyvenamumo vidurkis buvo 6–10 mėnesių, o dabar dėl naujų modernių vaistų jau skaičiuojamas metais. O kiek gražių pasveikimo, naujų gyvenimo prasmių atradimo ar grįžimo po sudėtingų gydymų į kasdienybę moterų istorijų skaitome spaudoje!

Ar Lietuvos pacientams prieinamas toks pat gydymas kaip kitose Vakarų Europos šalyse? Kas panašu, kur dar atsiliekame? O gal kažkuo jau lenkiame?

Sudėtinga atsakyti vienu sakiniu. Jei vertintume pastarųjų ketverių metų pažangą, kurią matau mūsų šalyje (tiek laiko esu grįžusi į Lietuvą), tai ji akivaizdi gydant tiek krūties, tiek kitų lokalizacijų vėžį. Jo diagnostika, radiologinė, biologinė, naujos taikinių terapijos, imunoterapija, kelių gydymo eilių galimybė – viskas taip, kaip rekomenduoja tarptautiniai gydymo algoritmai. Tačiau jeigu į Lietuvos situaciją pažvelgtume iš Europos ar JAV didžiųjų vėžio centrų perspektyvos, lygintis galimybėmis būtų sudėtinga. Labai norėtųsi, kad inovatyvūs vaistai greičiau pasiektų mūsų onkologinį ligonį, kad nereikėtų laukti 3–5 metus ar būti Europos Sąjungoje paskutiniais, kompensuojančiais vieną ar kitą medikamentą. Lietuvoje dar itin ribota klinikinių tyrimų, pacientų paramos programų pasiūla, o ir organizacine prasme yra daug varžtų, kurie onkologą įspraudžia į gana siaurą gydymo pasirinkimo koridorių. Deja, kai kurių vėžio rūšių išgyvenamumo rezultatais mes atsiliekame nuo kitų ES šalių.

Tą kontrastą ypač pajuntu bendraudama su užsienio kolegomis: esame užmezgę glaudžių kontaktų su skandinavais, su JAV onkologais teko bendrauti per vizitą į vieną žymiausių pasaulio vėžio centrų – Dana-Farber vėžio institutą. Visi kalbame ta pačia kalba, žinome vėžio diagnostikos, gydymo algoritmus, bet kai prasideda diskusija apie metastazavusio vėžio atvejus, kai išsemti visi standartiniai gydymo metodai, užsienio kolegos turi daugiau ką pasiūlyti ligoniui. Jei leidžia jo būklė, ištiria naviko genetinį profilį ir pagal vyraujančias patogenezės grandis pacientas automatiškai kreipiamas į ankstyvos ar vėlesnių fazių klinikinius tyrimus, vykstančius toje pačioje įstaigoje. Ligonis dažnai dalyvauja net keliuose tokiuose tyrimuose, gauna naujus vaistus ir taip laimi daugiau gyvenimo metų. Labai laukiu tokių galimybių ir mūsų ligoniams. Man, onkologei, tai vienas didžiausių šių dienų profesijos iššūkių – rasti būdų suvaldyti ligą, laimėti gyvenimo metų pacientui, kai atrodo, jog visos galimybės jau išsemtos. Į tai nukreiptos visos mano profesinės viltys ir kasdienės pastangos.

Ar manote, kad kada nors ateis laikas, kai visos onkologinės ligos bus pagydomos?

Link to veda mokslas ir visa pasaulio pažanga.

Dr. B. Brasiūnienė: „Pasirinkau specialybę, kuri turi didelę galią – įveikti vėžį!“


Teko girdėti ir matyti šalia daug onkologinėmis ligomis sergančių žmonių. Rodos, ši liga labai nenuspėjama – žmonės, kurie atrodė tarsi beviltiški ligoniai, gyvena iki šiol; kiti, kuriems prognozuota daug geresnė perspektyva, jau išėję… Kas labiausiai lemia gydymo sėkmę ar nesėkmę?

Onkologinė liga nėra vienalytė, todėl yra daug faktorių, lemiančių skirtingą jos eigą ir prognozę: ligos biologija ir jos agresyvumas, kuriai neturi įtakos nei pacientas, nei medikai;  paciento fiziniai duomenys (bendra būklė, amžius, žalingi įpročiai, gretutinės ligos, jų sunkumo laipsnis ir t. t.), socialiniai veiksniai (vienišumas, šeimos palaikymas, profesinė aplinka, bendras šalies medicinos lygis ir pan.), kontaktas ir komunikacija su gydančiu personalu. Kai visuma šių veiksnių veikia išvien, rezultatai būna sėkmingesni. Ne viskas apie vėžio biologiją mums dar žinoma, nuolat ieškoma vadinamųjų prognostinių faktorių, kad būtų galima prognozuoti sėkmingesnį gydymą ar geresnius rezultatus.

Amžinas neatsakytas ir Jums turbūt nuolat užduodamas klausimas: „O kodėl aš?“ – gal irgi turite kokių įžvalgų, pastebėjimų?

Tai yra normalus klausimas. Sau jį užduodame kiekvienas, kai susiduriame su nauja rimta problema, ypač keičiančia asmeninius, profesinius planus, kelianti grėsmę sveikatai. Psichologai aprašo fazes, kurias pereina visi, susidūrę su rimtomis bėdomis, o onkologijoje tai ypač akivaizdu. Pradžioje gali būti pykčio, kontrastingų emocijų, neigimo fazės, galiausiai situacija (liga) priimama, pacientas perorientuoja savo mintis ir kartu su medicinos personalu atkakliai kovoja su liga. Jeigu pirmosios fazės ilgai neužtrunka, jei pacientui pavyksta greičiau pereiti į realybės priėmimo fazę, tuomet situacija būna tikrai palanki; tada ligonis, jo artimieji ir jį supantis medicinos personalas dirba kaip vieninga komanda.

Tačiau gyvenime būna įvairių situacijų: kartais užsitęsia pykčio ar neigimo fazės, ligonis nenoriai priima kitų pagalbą – tada mes, onkologai turime kitaip organizuoti gydymą, pagal konkretaus ligonio situaciją. Visais etapais – tiek diagnozės patvirtinimo, tiek gydymo – rekomenduojama psichologo pagalba, nes jis yra labai svarbus pacientą supančios onkologinės komandos narys.

Suprantu, kad gydymo rezultatai daug priklauso nuo vaistų, nuo vėžio rūšies ar specifikos. Bet kiek pats pacientas gali sau šioje situacijoje padėti? Gal per savo praktiką matėte atvejų, kai kelių panašios būklės pacientų gydymo sėkmė buvo skirtinga? Galbūt galite daryti kokias nors išvadas, pasidalyti savo pastebėjimais? Ką patartumėte krūties vėžiu sergančioms moterims?

Pacientas gali sau daug padėti, nes genetinės vėžio priežastys, kurias pakeisti ne mūsų valioje, sudaro labai nedidelę dalį, daugiau lemia gyvensena. Išskirčiau keletą etapų: kaip gyventi, kad nesusirgtum vėžiu, kaip gyventi juo susirgus, ir po viso gydymo – kaip gyventi, kad liga negrįžtų.

Kiekvienas išprusęs visuomenės narys turi rūpintis savo sveikata, mokytis to pats ir mokyti vaikus, nes sveikata visada buvo ir bus prioritetas. Taisyklės paprastos: judėti, sveikai maitintis, išlaikyti normalų svorį, reguliuoti darbo ir poilsio pusiausvyrą, kasmet profilaktiškai pasitikrinti sveikatą, dalyvauti pagal amžių priklausančiose vėžio prevencijos programose.

Sergančiajam vėžiu taikomi tie patys principai: kuo daugiau judėti, būti gryname ore, sveikai maitintis, vengti stresinių situacijų ar, jei neįmanoma, kreiptis profesionalios pagalbos. Šiuo etapu pacientai dažnai jau gauna specifinį gydymą, todėl svarbios dietologo, psichologo, reabilitologo ir kt. konsultacijos.

Persirgus vėžiu, grįžtant į įprastą kasdienybę, vėl svarbu laikytis tų pačių taisyklių. Šiandien jau yra įrodyti veiksniai, didinantys kai kurių vėžio formų atkrytį. Pavyzdžiui, jei moterys, sirgusios pradinių stadijų krūties vėžiu, nerūko, neturi antsvorio, gyvena aktyviai, jų vėžio atkryčio rizika mažesnė.

Onkologijos skyriai, ypač chemoterapijos, – vieta, kur „gyvena“ daug emocijų, nesusipratimo, pykčio, vilties bei nevilties, nelengvų dialogų.


Kokie būtų Jūsų patarimai naujiems kolegoms, nusprendusiems pasirinkti onkologo, onkologo chemoterapeuto specialybę?

Onkologo, tiksliau, onkologo chemoterapeuto, specialybė nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra populiariųjų sąrašuose. Priežastys aiškios: daug mokslo, daug specifinių žinių (biologijos, farmakologijos, psichologijos ir kt.), bei, žinoma, psichologinis kasdienio darbo fonas.

Mane pačią į šią specialybę atvedė pažintis su onkologais ir, turbūt, idealizmas. Kai rinkausi specialybę, onkologijos chemoterapijos kryptis buvo mažai žinoma, aš tapau viena pirmųjų šios krypties rezidentų. Tada man atrodė tam tikras iššūkis rinktis nelengvą, menkai žinomą sritį, kuri turi didelę galią – įveikti vėžį! Iš tiesų ši profesija – viena progresyviausių klinikinių specialybių, ji vystosi sparčiausiai dėl onkologijos mokslo pažangos, tad dirbdamas šioje srityje esi nuolatinis onkologijos progreso dalyvis, ir tai yra didžiulis stimulas tobulėti.

Jauniems kolegoms, norintiems rinktis šią specialybę, visada patariu domėtis būsima profesija, pabendrauti su onkologais, ateiti į onkologijos skyrius, pakalbėti su pacientais.

Kas šiame darbe svarbiausia?

Profesinės žinios, nuolatinis progreso siekimas ir harmonija tiek su savimi, tiek su savo aplinka. Taip pat svarbu pozityvus požiūris ir optimizmas.

Kažkada skaitėte pranešimą apie PALiMo (angl. Prepare – Ask – Listen – Motivate, liet. pasiruošk – klausk – klausyk – motyvuok) – gydytojo ir paciento santykius. Viena iš jo minčių ta, kad išeidamas iš gydytojo kabineto pacientas visada turi turėti viltį. O kaip medikui elgtis, ką daryti, jei jis mato, kad vilties tikrai nebėra?

Tai onkologijos kasdienybė, apie ką kalbėjome pradžioje: kuo daugiau turi žinių, patirties, tuo geriau suvaldai situaciją. Kitas klausimas – kas yra viltis? Vienas viliasi pasveikti, kitas – gauti naują gydymą, trečiam – svarbūs kiti asmeniniai dalykai. Iš tiesų tai ilgas paciento ir jo gydančio onkologo kelias per ligą, kai gydytojas žino paciento situaciją, jo lūkesčius, galimybes ir padeda rasti geriausią sprendimą. Ne kartą esu konsultavusi ligonius, kurie atvykdavo išgirsti antrą nuomonę, važiuodavo pas mane konsultuotis vienu klausimu, viena viltimi, o per konsultaciją mes visai kitu kampu pažiūrėdavome į ligą, sudėliodavome kitus akcentus, kur kreipti savo energiją ir ieškoti gydymo. Profesinės žinios, patirtis ir nuolatinė komunikacija su savo pacientu padeda rasti reikiamus sprendimus.

Ačiū už pokalbį!

Tekstas: Vaidos Samuolytės
Asmeninio albumo nuotraukos

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.