2022 m. pavasario numerio redakcijos žodis

Mielos skaitytojos,

susitinkame štai jau ketvirtą kartą. Susitinkame, kad pasikalbėtume apie šį daugeliui jūsų sudėtingą gyvenimo etapą – gyvenimą su krūties vėžiu. Kad papasakotume, kokių naujų gydymo galimybių galite tikėtis, pasidžiaugtume sėkmingai įveikta liga, o gal – tiesiog paguostume. Galbūt kuri nors jau pasveikote, ir dabar tas gyvenimo etapas liko tik kaip slogus sapnas; o gal kaip tik dabar pačios norėtumėte paguosti ir palaikyti tą, kuri vos vakar stojo akistaton su šia liga. Juk kažkam tai ir pirmas žurnalo numeris, ir pirmosios nežinios dienos ar savaitės išgirdus diagnozę.

Mums malonu, kad liekate ištikimomis mūsų skaitytojomis net ir tada, kai liga jau įveikta, kad drąsinate, guodžiate savo likimo seses. Paskatintos skaitytojų pradedame naują rubriką, kurioje pateiksime gydytojų atsakymus į jūsų užduotus klausimus. Tiesa, gal tie atsakymai ne visada bus tokie, kokius norėtumėte išgirsti, – supraskite, joks save gerbiantis medikas negalės skirti jums gydymo, tiksliai patarti, kokius vaistus vartoti, remdamasis tik trumpa jūsų pateikta informacija, nematydamas tyrimų rezultatų. Tad šie atsakymai – labiau rekomendacijos, kur reikėtų kreiptis pagalbos, ką daryti, ko prašyti jus gydančio gydytojo.

Tradiciškai šiame numeryje pasakojame su krūties vėžiu kovojusių moterų istorijas, nes tikimės, kad jų patirtis gali padėti dar tik pradedančioms šią kovą. O vienas iš ginklų joje gali būti… raudonas lūpdažis.

„Nesijuokite, bet raudonos lūpos, kurios išdrįso šypsotis, mane jau kartą sėkmingai išvilko iš vėžio fronto moralinių sutemų. Jos tapo mano vienintele puošmena, kai praradau krūtį, plaukus, blakstienas, antakius, kai nuo chemijos sudegė venos ir, atrodytų, nebeliko jokio pasitikėjimo savo moteriškumu. Bet būtent raudonu lūpdažiu paryškintos lūpos išmokė mane vėl pamilti save pačiame žemiausiame moteriško grožio ir savivertės kryčio taške“, – pasakoja viena mūsų žurnalo herojė.

Įsiklausyti verta, nes pavasaris, artėja vasara, nes šypsenų ir raudonų lūpų vėl nebeslepia kaukės…

Ir baigdamos įžanginį žodį tradiciškai norime padėkoti visiems medikams – gydytojams, slaugytojams, psichoterapeutams. Ir už jų rūpestį, pastangas gydant sunkios ligos užkluptus pacientus, ir už jų pagalbą rengiant „Rožinį gyvenimą“. Tik jų rekomendacijos, pasiūlytos temos, išvardintos aktualijos, galiausiai – pokalbiams skirtas laikas leidžia mums parengti dar vieną žurnalo numerį.

Ačiū jiems, taip pat – ir visoms mūsų žurnalo skaitytojoms!

P. S. Pirmo, antro ir trečio numerių straipsnius galite rasti elektroniniu formatu www.rozinisgyvenimas.lt, taip pat mūsų paskyroje „Rožinis gyvenimas“ feisbuke.

Nuoširdžiai linkime kuo geriausios sveikatos

Ieva Kašauskaitė-Petrauskienė
Vaida Samuolytė

2021 m. rudens numerio redakcijos žodis

Mielos skaitytojos,

susitinkame jau trečią kartą ir labai norime tikėti, kad ne paskutinį. Nes, pasirodo, yra daug temų, kurias vertėtų aptarti su Jumis, daug istorijų, kurios, tikimės, galėtų Jums padėti lengviau žengti sveikimo keliu. Su kiekvienu numeriu jūs tampate drąsesnės, atviresnės. Rašote, jog kažkieno papasakota istorija „Rožiniame gyvenime“ suteikia vilčių, kad toje pačioje situacijoje atsidūrusios moterys dalindamosi patirtimi tarsi ir pačios sveiksta.

Viena liga – tūkstančiai jos veidų ir skirtingų moterų patirčių bei išgyvenimų.

Pagrindinės šio žurnalo numerio herojės – jaunos moterys, kurias liga užklupo pačiu gražiausiu, kupinu veiklos, ateities svajonių laiku. Vienoms tai nutiko prieš dvidešimt metų, kitoms – pernai; vienos jų gyvena Lietuvoje, o viena herojė – JAV. Skyrėsi jų diagnozės, gydymo metodai, organizmo reakcija į chemoterapiją ar kitus vaistus. Kas bendra – visos gyvena iki šiol ir džiaugiasi gyvenimu, visos tikina, kad onkologinė liga buvo labai sunkus gyvenimo etapas, bet kartu – pamoka, privertusi atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir pradėti gyventi pilniau, džiaugsmingiau, mėgaujantis kiekviena diena.

Skaitydamos šias istorijas, neslėpsime, bandėme įminti paslaptį: kas moterims labiausiai padėjo kovoti su liga? Pavyko surasti du receptus. Vieną jų žurnalo pašnekovė apibūdino labai trumpai: „Aš neturėjau plano B, buvo tik planas A – gydytis ir pasveikti.“ Kitas kiek ilgesnis: „Supratau – ar būsiu pozityviai nusiteikusi, ar ne, vis tiek reikės per visą šitą peklą pereiti. Jei būsiu negatyvi, tai tas laikas ir ta pekla atrodys nesibaigiantys. Jeigu būsiu pozityvi ir nusiteikusi, kad reikia įveikti šitą ligą ar kiek įmanoma suvaldyti, tai laikas skris.“

Abu receptai nėra sausa teorija, abiejų autorių jie išbandyti, patikrinti savo gyvenimu. Labai tikimės, kad tokia patirtis, šių bei kitų moterų istorijos padės ir Jums, bus naudingi ir praktiniais patarimais, ir realia viltimi, kad liga – tai tik sunkus Jūsų gyvenimo etapas.

Ir nepamirškite, kad šiuo sudėtingu Jūsų gyvenimo laikotarpiu šalia visada yra medikai: gydytojai, slaugytojos, psichoterapeutai. „Turbūt vienas iš patarimų – pasitikėti gydytojais. Mūsų Lietuvos onkologų kompetencija puiki, tą pripažįsta ir užsienio medikai. Pasitikėjimas labai svarbu“, – sako dar viena mūsų pašnekovė, paklausta, ką galėtų patarti savo pacientams.

Pozityviai nusiteikusi, kovai su onkologine liga ryžtingai pasiruošusi moteris, bendradarbiaujanti su medikais, į savo komandą pasitelkusi artimuosius, draugus – iš sunkaus ligos etapo ji paprastai išeina nugalėtoja. Tegul ir su randais, tegul ir plika galva. Bet užgrūdinta, nepalūžusi, pasirengusi vėl pilnomis rieškučiomis semti gyvenimą.

Pirmo ir antro numerių straipsnius galite rasti elektroniniu formatu www.rozinisgyvenimas.lt, taip pat mūsų paskyroje „Rozinis gyvenimas“ feisbuke.

Nuoširdžiai linkime kuo geriausios sveikatos

 

Ieva Kašauskaitė-Petrauskienė
Vaida Samuolytė

2021 m. pavasario numerio redakcijos žodis

Mielos skaitytojos,

labai džiaugiamės, kad mūsų draugystė tęsiasi toliau. Tikimės, kad šis žurnalo „Rožinis gyvenimas“ numeris nors šiek tiek, nors milimetru palengvins Jūsų kelionę per ligą: suteiks žinių, paguos, nuramins, primins, kad Jūs – ne viena šiame kelyje, o svarbiausia – suteiks vilties.

Jei rengiant spaudai pirmą žurnalo numerį kartais apnikdavo akimirkos abejonė, ar tikrai jo reikia, ar tikrai rašome apie tai, kas svarbu ir aktualu, tai šįkart jaučiamės kur kas tvirčiau. Tvirčiau, nes pristatydamos jau išleistą „Rožinio gyvenimo“ numerį, susitikome su krūties vėžiu sergančiomis moterimis, su jas gydančiais medikais. Tie susitikimai buvo neįkainojama patirtis, padėjusi dar geriau suprasti, kas iš tiesų rūpi, kas domina su sunkia liga kovojančias mūsų skaitytojas. Labai norėtume, kad žurnalas ne tik paguostų, nuramintų, bet ir suteiktų vertingų žinių, atsakytų į rūpimus klausimus.

„Paaiškėjo, kad mano vėžys nors ankstyvas, bet agresyvus ir linkęs metastazuoti. Tai buvo toks šaltas dušas. Tačiau jis skatino eiti pirmyn. Man reikėjo plano, žinoti, ką daryti… Laimei, mūsų aplinkoje daug mokslininkų, medikų, kurie nuramino, parodė kelius, kur ieškoti atsakymų”, – pasakoja apie kelionės su liga pradžią Rimantė, viena iš šio žurnalo pašnekovių.

Ne kiekvienos aplinkoje yra daug mokslininkų, medikų, kurie gali padėti sunkioje akistatoje su liga. Tad mūsų tikslas – kad tuo patarėju Jums taptų „Rožinis gyvenimas“. Toks ištikimas palydovas – ir laukiant dar vienos konsultacijos, ir stebint, kaip lėtai laša „chemija“, ir gaminant pietus ar darant mankštą, ir ieškant nusiraminimo bei vilties.

Taigi, labai norėtume padėkoti Lietuvos gydytojams, slaugytojoms, onkopsichologams, dietologams ir visiems, kurie yra šio žurnalo temų ir straipsnių įkvepėjai. Bendraujant gimsta temos, į žurnalo puslapius ateina gražiausios pažintys. Būtent jie, gydytojai, mato Jus iš arti, mielosios skaitytojos. Mato jautrias, kartais prarandančias pagrindą po kojomis, kartais – besidžiaugiančias. Jie yra šalia, kai esame pažeidžiamiausios – kenčiančios, sutrikusios, bijančios, galų gale, paprasčiausiai, nuogos ant operacinio stalo.

Taigi, norime padėkoti Jums, ir tiems, kurie eina ligos keliu drauge su Jumis. Ačiū kad skaitote, laukiate mūsų „Rožinio gyvenimo“.

Toms, kurios nespėjo perskaityti  pirmo žurnalo numerio, primename, kad jį jau galima rasti internetiniu formatu www.rozinisgyvenimas.lt ; kviečiame skaityti naujienas mūsų paskyroje „Rozinis gyvenimas“ feisbuke.

Nuoširdžiai linkime kuo geriausios sveikatos

 

Ieva Kašauskaitė-Petrauskienė
Vaida Samuolytė

2020 m. rudens numerio redakcijos žodis

Mielos skaitytojos,

Jūsų rankose – pirmas žurnalo „Rožinis gyvenimas“ numeris. Tarsi mūsų laiškas Jums, raginantis nepasiduoti, nenuleisti rankų, mėgautis gyvenimu – tiek, kiek leidžia Jūsų jėgos, Jūsų sveikata.

Apie ką šis žurnalas ir kodėl jis turėtų būti Jums įdomus? Jau ne pirmus metus bendraujame su krūties vėžiu sergančiomis moterimis, su jas gydančiais medikais, su vaistus joms kuriančiomis farmacijos kompanijomis. Ir tas bendravimas atvėrė skaudžią tiesą – susirgusioms moterims labai trūksta informacijos apie ligą. Išgirsta diagnozė trenkia it žaibas, sukelia sumaištį, veda į neviltį. Medikai užkrauti darbais, artimieji sutrikę ir išsigandę ne mažiau už Jus – ką daryti, kur ieškoti pagalbos? Lieka išganingasis Google su plačiu srautu informacijos – patikimos ir nepatikimos. Suvesti keli raktiniai žodžiai gali suteikti vilties, bet labai dažnai – nužudyti ją, skelbdami pačias juodžiausias Jūsų diagnozės perspektyvas.

Mes labai norėtume, kad šiuo laiku į Jūsų rankas patektų mūsų „Rožinis gyvenimas“, nes jis ne tik apie ligą, bet ir apie viltį. Ne, mes tikrai nesiūlome užsimerkti prieš realybę ir atsiduoti rožinėms svajonėms. Mūsų tikslas – suteikti kuo daugiau informacijos apie krūties vėžį, apie visus šios ligos aspektus – kaip ji diagnozuojama, gydoma, kur galite kreiptis pagalbos.

Pasakodamos apie ligą, norime pasakyti Jums dar vieną labai svarbų dalyką – Jūsų gyvenimas tęsiasi. Metus, dvejus, dešimtmetį ar dar pusšimtį – kol kas niekas, deja (ar laimė?), to nežino. Ir tik Jūsų sprendimas, kaip šį laiką nugyventi – pykstant, raudant, skundžiantis likimu ar mėgaujantis kiekviena diena. Mūsų nuoširdus lūkestis būtų, kad Jūs pasirinktumėte antrą variantą.

Todėl ir žurnalas vadinasi „Rožinis gyvenimas“. Rožinė – tai vilties ir džiaugsmo spalva. Tai ir rožinės vaikystės suknelės, rožinės paauglystės svajos, rožinis dangus virš marių, kai jį nuspalvina į jūrą besileidžiančios saulės spinduliai. Tiek daug visko telpa rožinėje spalvoje. Taip pat, kaip ir gyvenime. Ir liga, netgi labai sunki, negali viso to uždažyti niūria juoda spalva. Nepamirškite to!

Žurnalo idėją iš Prancūzijos mums parvežė dr. Birutė Brasiūnienė, NVI Chemoterapijos skyriaus vedėja. Ji ir žurnalo pavadinimo krikštamotė.

„Legendinė prancūzų dainininkė Edit Piaf, net iškankinta ligų ir asmeninių dramų, plačia krūtine dainavo apie gyvenimą en rose (la vie en rose); prancūzų vasaros pietų stalas, pripildytas artimųjų klegesio, neįsivaizduojamas be rožinio vyno, rožiniai akiniai irgi – gražaus ir lengvo gyvenimo simbolis. Todėl visoms moterims linkiu niekada nepamiršti, kad į netikėtus gyvenimo iššūkius visada galime žvilgtelėti pro rožinius akinius, pro juos galime pamatyti gyvenimo džiaugsmą net ten, kur nebesitikim jo rasti… Mylėkite save!“ – toks būtų jos palinkėjimas visoms Lietuvos moterims.

„Linkiu, kad šio žurnalo tekstai būtų kaip veidrodis Tau pamatyti, kokia drąsi, stipri, jautri, graži ir nuostabi esi“, – tokius palinkėjimus siunčia viena iš autorių, VU Santaros klinikų medicinos psichologė Eglė Urbutienė.

Nuoširdžiai linkime kuo geriausios sveikatos

 

Ieva Kašauskaitė-Petrauskienė
Vaida Samuolytė