Šešėlyje baimės – stipriausios

Baimė yra natūrali žmogaus emocija, tačiau susidūrus su sunkia liga, tokia kaip vėžys, ji gali tapti ypač stipri ir varginanti. Moterims ši baimė dažnai susijusi ne tik su fiziniu skausmu ar sveikatos praradimu, bet ir su gilesniais vidiniais klausimais – kūno pokyčiais, savivertės jausmu, artimųjų reakcija ir nežinomybe dėl ateities. Supratimas apie šias baimes ir būdai jas įveikti gali padėti moterims jaustis stipresnėms, išsaugoti viltį ir rasti vidinės ramybės net ir sudėtingiausiais gyvenimo momentais.

Apie tai kalbamės su psichoterapeutu Mariumi Daugelavičiumi.

Kas yra baimė, iš kur ji kyla, kaip ji pasitarnauja mums, o kada ir kaip kenkia?

Baimė – žmogaus savisaugos instinktas, užkoduotas gamtos. Jeigu gyvas sutvėrimas nebijotų, kad jį suės vilkas ar meška, jis nukris nuo uolos ir užsimuš arba dar kokių nors pavojų, jis tiesiog neišgyventų. Todėl baimė – labai reikalingas jausmas, užkoduotas mūsų pasąmonėje. Kitas klausimas, kokios tos baimės, kiek jos stiprios, adekvačios realybei? Ar tie pavojai, kurių bijome, egzistuoja iš tikrųjų? Kyla labai daug klausimų, kuriuos reikia nagrinėti ir į juos atsakyti.

Mums kenkia ne pati baimė, o tai, kad ji būna pernelyg išvystyta tose srityse, kuriose galbūt tų pavojų nėra. Pavyzdžiui, žmogus bijo kalbėti viešai. Jam atrodo, kad jeigu jis ką nors ne taip pasakys, visi iš jo juoksis, smerks, nebemylės. Viduje žmogaus baimės yra labai didelės. Tarkime, žmogus bando per gimtadienį pasakyti kalbą, ir jį apima baimė. Aplinkiniai lyg ir savi, artimi, niekas nesityčios, nenustos mylėti, net jei ir pasakysi ką nors ne taip, bet baimė taip užvaldo, kad žmogus tiesiog negali kalbėti. Tai pavyzdys situacijos, kad baimė yra per didelė, neadekvati, trukdo.

„Pernelyg stipri baimė paralyžiuoja, o tas paralyžius neleidžia organizmui normaliai kovoti su liga“, – primena psichoterapeutas M. Daugelavičius. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip ir iš kur, jūsų galva, kyla baimė?

Dalis baimių yra prigimtinės, jos užkoduotos žmoguje. Yra ir tokių, kurios atsiranda iš patirčių. Žmogus, turintis negerų patirčių kurioje nors srityje, įsibaimina ir pradeda vengti situacijų, kai vėl galėtų išgyventi nemalonius jausmus. Jei tokia patirtis įgyta ne kartą, dar stipriau tikima, kad viskas baigsis blogai, nors galbūt konkrečioje situacijoje tokios grėsmės nėra.

Vėžiu susirgusias moteris apima įvairiausios baimės. Panagrinėkime kiekvieną jų atskirai. Ko gero, didžiausia yra mirties baimė. Kokią žinutę norėtumėte perduoti bijančioms mirti moterims?

Mirties baimė yra prigimtinė ir jos negalime pašalinti. Būtų net blogiau, jeigu pašalintume. Vėžys yra rimta liga, iš tikrųjų galinti baigtis mirtimi, todėl bijoti – normalu. Taip yra, kai kalbame apie sudėtingos formos vėžį. Jeigu vėžio forma lengva ir gali būti išgydoma, baimė mirti yra perteklinė, reikia mokytis kiek galima nusiraminti, pamatyti realybę. Jeigu nuo tokios vėžio formos nemirštama arba mirštama labai retai, tada, galima sakyti, ta baimė yra nelabai adekvati ir ją reikia mažinti, silpninti, nes realaus didelio pavojaus nekyla. Išgirdus diagnozę „vėžys“ dažnai baiminamasi paties blogiausio scenarijaus – žmonės mano mirsią, bet šiais laikais nebūtinai taip nutiks. Dabar išgydomos ir labai sudėtingos formos, įveikiama net ir ketvirta vėžio stadija. Todėl reikia priminti sau, kad galbūt tai yra perteklinė baimė ir niekas dar neprarasta, kad galima ir reikia kovoti. Reikėtų atsižvelgti į konkrečią situaciją.

Iš vienos pusės, mirties baimė turi teigiamą poveikį, nes stimuliuoja žmogų, kad jis kovotų, stengtųsi, gydytųsi. Jeigu žmogus nebijos mirti, kam tada gydytis? Iš kitos pusės, svarbu, kad ta baimė nebūtų per didelė. Pernelyg stipri baimė paralyžiuoja, o tas paralyžius neleidžia organizmui normaliai kovoti su liga.

Moterys, turinčios vaikų, susiduria su baime, kad nespės jų užauginti.

Ši baimė taip pat yra prigimtinė, instinktyvi. Vaikai moteriai – vieni svarbiausių gyvenime, natūralu, kad kyla baimė dėl to, kas pasirūpins vaikais, jei to negalės padaryti pati. Šiuo atveju svarbu permąstyti realią situaciją, įsivertinti, ar tikrai kyla grėsmė numirti, ar tikrai vėžio forma, kuria serga moteris, yra tokia rimta ir nepagydama. Iš kitos pusės, svarbu gerai pagalvoti, ar tikrai nėra, kas pasirūpins vaikais? Galbūt yra vyras, tėvai, kitų artimųjų. Būna visokių situacijų, bet svarbu nemąstyti apie pačius juodžiausius scenarijus.

Gal nurimti padėtų visų scenarijų įsivardijimas?

Jeigu mąstoma apie blogus scenarijus, būtina įsivardyti ir geruosius. Apimtas baimės žmogus paprastai įsivaizduoja pačius blogiausius scenarijus. Tada baimė išsipučia ir paralyžiuoja žmogų. Todėl kaip atsvara būtinai reikalingas gerųjų scenarijų įsivardijimas, pamąstymas, kokios yra geros šios situacijos išeitys. Gerųjų scenarijų apmąstymas ramina, atsveria baimę.

Kaip atsvara būtinai reikalingas gerųjų scenarijų įsivardijimas, pamąstymas, kokios yra geros šios situacijos išeitys.

Jeigu iš tikrųjų situacija yra sunki, grėsmė numirti reali, galbūt išankstinis pasiruošimas ramina? Gal verta parašyti testamentą, susitarti su žmonėmis, kad jie mirties atveju pasirūpintų vaikais, ir pan. Gal tuomet moteris galėtų ramiau sveikti, o ne baimintis dėl vaikų?

Išskirtinos dvi dalys. Jeigu žmogus gali atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių jam palengvėtų, be abejo, juos reikia padaryti: parašyti testamentą, susitarti, kas galėtų auginti vaikus, pasirūpinti materialiais, emociniais dalykais, tarkime, paruošti vaikus, kad gali nutikti blogiausia, ir pan. O su tuo, kas nepriklauso nuo žmogaus, reikia susitaikyti. Tai padaryti gali padėti psichologas, psichoterapeutas. Bet kokiu atveju tokie iššūkiai moteriai kelia daug streso ir gali būti sunku susitvarkyti su vidiniais dalykais pačiai. Be to, tokiu metu pradeda, kaip sakoma, iš spintos lįsti skeletai – įvairios traumos, negeros patirtys. Jos turi labai daug įtakos, valdo žmogų ir su šiais dalykais geriau dirbti padedant specialistui. Tai geriausia, ką moteris gali padaryti dėl savęs. Dėl vaikų reikia kalbėti su vaikų psichologu, nes viskas labai priklauso nuo situacijas, ligos formos, vaikų amžiaus.

Moteris dar gąsdina baimė netekti vyro ar gyvenimo partnerio. Kaip susitvarkyti su tokio pobūdžio baime?

Tai irgi vienas bazinių darbo su savimi aspektų. Kilusią baimę reikia įgarsinti ir aptarti. Kai žmogus įgarsina savo baimes, jam labai palengvėja, baimės nebeatrodo tokios didelės. Geriausia, jeigu yra galimybė, pakalbėti su žmogumi, su kuriuo tos baimės susijusios. Tada dar patikriname ir tų baimių adekvatumą. Gali būti, kad pakalbėjus su vyru ar partneriu, paaiškės, kad jam pasikeitusi moters išvaizda nėra tokia jau svarbi. Viduje laikoma baimė atrodo labai reali, ji užvaldo ir graužia moterį, o realybėje situacija gali būti kur kas geresnė. Moteris nežino, ką vyras mąsto, kol to nepaklausia. Pakalbėjusi su juo, moteris gali adekvačiai įvertinti situaciją, kiek tas pavojus realus. Yra priežodis – baimės akys didelės. Kada žmogus laiko viduje savo baimę, ji pasidaro labai didelė. Kada baimę ištraukiame į dienos šviesą, kalbame apie ją, ypač jeigu gauname grįžtamąjį ryšį, ji mąžta. Tad siūlyčiau pradėti nuo pokalbio, įgarsinimo, kas neduoda ramybės.

Depositphotos

Atrodytų, smulkmena: netekti plaukų per chemoterapiją, bet yra moterų, kurios to bijodamos netgi atsisako gydymo. Plaukų išslinkimas joms siejasi su moteriškumo praradimu, be to, tokiu atveju apie ligą sužino aplinkiniai. Ką galite pasakyti apie tokią baimę ir kokių būdų jai įveikti pasiūlytumėte?

Suprantama, kad moteris nori būti graži ir patraukli. Atsiradus grėsmei netekti plaukų, kartu kyla pavojus netekti ir grožio bei patrauklumo. Jeigu visą gyvenimą moteris pratusi remtis išoriniu grožiu, tai gali būti labai skausminga. Ką daryti? Priklauso nuo situacijos. Jeigu pakalbėjus su vyru paaiškėja, kad moteris jam graži ir be plaukų, kad jis jos nepaliks ir mylės, klausimas tampa nebe toks skausmingas. Kita situacija, kai vyras nepalaiko moters arba jo nėra. Tada situacija visai kita. Apibendrinti labai sunku, visuomet reikia žiūrėti į konkrečią situaciją. Bet kokiu atveju grįžtu prie minties, kad kuo daugiau žmogus kalba apie savo baimes ir sulaukia grįžtamojo ryšio, tuo labiau suvokia, kad galbūt tos baimės yra perdėtos. Galbūt grožis iš tikrųjų lemia ne tiek daug moters gyvenime. Suprantu, jeigu moteris yra modelis ir jos gyvenimas iš tiesų grįstas grožiu, bet visai kita istorija, jeigu ji gyvena tokį gyvenimą, kur grožis nepagrindinis akcentas. Tada pavojus tapti ne tokia patrauklia nėra labai didelis. Gelbsti mintis, kad gyvenimas, santykiai nesiremia vien grožiu.

Ką daryti, jeigu grožis moteriai iš tiesų labai svarbus ir jo netekus gyvenimas griūna? Kalbame ne tik apie plaukus, norėdama pasveikti moteris kartais turi atsisakyti ir vienos ar abiejų krūtų. Netekusi grožio vieniša moteris dažnai jaučia grėsmę nesusirasti partnerio.

Teisybė, šiuo atveju grožio netekimas tampa šiokia tokia kliūtimi. Nors vėlgi, moterys dažnai katastrofizuoja situaciją. Ar tikrai tragiška netekti krūties ar plaukų, jei moteris pasveiks? Visi žmonės turi savų pliusų ir minusų, santykiai nėra paremti vien tuo, ar turi abi krūtis. Tai yra tiesiog detalė, vienas aspektas iš daugelio. Nėra taip, kad jeigu tapsi nepatraukli, viskas žlugs. Nemalonu, bet iš principo, realiai pasižiūrėjus, niekas šiandien nežlunga. Grįžtu prie idėjos, kad reikia nusiraminti, pamąstyti apie geruosius scenarijus, ne tik bloguosius. Pasitelkus tam tikras technikas, galima vizualizuoti geruosius scenarijus. Moteris gali vizualizuoti, kad nors neturi krūtų, sukuria santykius, yra mylima ir gyvena laiminga. Jeigu žmogus pasveiksta ir įveikia vėžį, visa kita – jau antriniai dalykai.

Baimės labai stiprios šešėlyje. Ištrauktos į dienos šviesą, jos iškart silpnėja.

Moterys, kurioms remisija, susiduria su atkryčio baime, jaudinasi, kad vėl susirgs. Kaip dorotis su šia baime? Viena vertus, jos jau turi patirtį, kad ligą galima įveikti, kita vertus, didžiajai daliai tikrai nesinorėtų dar kartą išgyventi šio proceso.

Galioja viskas, apie ką kalbėjome anksčiau. Tik pridėsiu, kad reikia mokytis gyventi šia diena, ir, jeigu pavyko pasveikti, džiaugtis, kad dabar esame sveiki. Jeigu šiandien galime gyventi kokybiškai, reikia tuo džiaugtis. Absoliučia dauguma atvejų baimės kyla dėl ateities. Kai žmogus gyvena bijodamas to, kas bus rytoj, baimė užvaldo jį. Jeigu šiandien galime gyventi kokybiškai, apie tai ir reikia galvoti, tuo remtis. Kuo kokybiškiau žmogus gyvena, džiaugiasi gyvenimu, jaučiasi pozityviai, tuo labiau stiprėja organizmas. Tada atitinkamai geriau kovojama su visomis ligomis, taip pat ir vėžiu. Imunitetas labai svarbus. Kuo daugiau žmogus galvoja apie tai, kas gali būti, kaip blogai gali būti, kokie pavojai laukia, tuo labiau jis silpsta. Pasąmonė juk neskiria, viskas vyksta dabar ar žmogus tik įsivaizduoja. Reakcija tokia pati. Nereikia galvoti, kas gali būti blogai, jeigu dabar yra gerai. Reikia numušinėti mintis apie tai, kas bus, ir sukti galvą tik dėl dabarties.

Minėjote vizualizaciją, pokalbius su psichologu. Galbūt yra dar kokių nors technikų, kurias gali taikyti moterys?

Labai gerai rašyti dienoraštį. Ne su kiekvienu galime pakalbėti, nes nejauku, nesame pratę to daryti. Lietuviai apskritai nėra labai atvira tauta. O popierius, sakoma, viską iškentės. Ant popieriaus galime išlieti visas savo baimes, visas kylančias emocijas, išgyvenimus. Kai žmogus atsiveria, jam palengvėja. Jeigu yra kam papasakoti apie savo jausmus, svarbu išsikalbėti, jokiu būdu nelaikyti viduje. Kada žmogus laiko neigiamas emocijas savyje, jis apsinuodija tais negatyviais jausmais. Labai svarbu išsilieti. Tokios praktikos kaip meditacija, joga, čigongas, lengvi fiziniai pratimai leidžia subalansuoti vidinę energiją, pajusti pusiausvyrą.

Kokią svarbiausią žinutę norėtumėte perduoti su vėžio diagnoze susidūrusioms moterims?

Kalbėti apie savo baimes. Baimės labai stiprios šešėlyje. Ištrauktos į dienos šviesą, jos iškart silpnėja.

Rūta Adamonytė