Ligos dovanos: atrasti save iš naujo, susidraugauti su savimi, išdrįsti gyventi SAVO gyvenimą

Artėja dar vienas pavasaris, kurio galėjo ir nebūti. Kaip viskas staiga pagražėja, kai supranti, kad nežinai, kiek dar kartų galėsi pasidžiaugti tais spalvotai nudažytais medžiais rudenį ar ryškiai žaliais lapeliais pavasarį, kiek dar užuosi tą gryną šaltą žiemos orą ar šviežiai nupjautos žolės kvapą vasarą, pajusi šiltą vėjelį ar saulės šypsnį ant skruosto.

Pavasarėjant kaip ir kasmet tvarkausi spintas, randu perukus, kuriais dar praėjusią žiemą puošiausi, šaldymo reikmenis, kuriais šaldžiau galūnes per chemoterapiją. Norisi šokinėti iš laimės, kad jų man nebereikia, tyliai nurieda ašara, kad teko tai patirti, ir norom nenorom per kūną nuvilnija baimė, kad gal reikia pasilikti, gal dar prireiks. Baisu? Labai. Bet jau ne taip baisu, kaip tą pirmą dieną, kai vėžys pasibeldė į mano gyvenimą. Pasibeldė lyg rėtis, kaip pelenus nusijojantis iš mano gyvenimo tiek daug visko, kas, pasirodo, buvo ne taip svarbu, kaip maniau. Visa ši gydymosi kelionė privertė tiek daug išmokti ir suprasti, išsigryninti vertybes, vėl ir vėl susitikti su savimi, išmokti išgirsti save, tą tikrąją. Ne tą, kuri kaip robotukas įsivažiavusi į savo vaidmenis: apie viską pagalvojančios ir visais pasirūpinančios mamos, žmonos, dukters, atsakingos ir viską galinčios padaryti darbuotojos ir kolegės, nuolat išklausančios ir patariančios draugės, kompanijos lyderės ir organizatorės, kuri visada teisinga, visada atsakinga. Atrasti save iš naujo, susidraugauti su savimi, išdrįsti gyventi SAVO gyvenimą – štai ką man davė liga. Ar tai bausmė? Pamoka? O gal – dovana? Bet apie viską nuo pradžių.

„Liga ateina į gyvenimą kaip pamoka, kaip dovana daryti atradimus ir lyg ant tramplino nusikelti tarsi į paralelinį gyvenimą, kuris labiau tikras, kuriame iš tikrųjų gyveni ir kurį galėjai pražiopsoti“, – įsitikinusi Ernesta. Asmeninio albumo nuotr.

„Turėjau tik vieną mintį – mano gyvenimas baigtas“

Tą dieną man buvo 33-eji. Tie metai buvo labai sunkūs, bet šeimoje visus iššūkius išsprendžiau, išlipau iš depresijos, atkūriau ryšį su dukrytėmis, kurioms tada buvo penkeri ir šešeri, radome balansą šeimoje, vėl mėgavomės romantika su vyru ir, atrodo, jau buvau tiek daug ką supratusi ir atradusi, jaučiausi pamoką išmokusi. Bet kažkas iš aukščiau turėjo kitą nuomonę. Vieną vasaros savaitgalio rytą, lepindamasi galimybe šiek tiek pagulėti, vieną ranką pasikišau po galva, kitą uždėjau ant krūtinės ir opa, – ten kalnelis, kurio anksčiau nebuvo. Nežinau kaip, bet iškart supratau, kad tai – piktas darinys. Iškart numačiau galimybes, kas būtų, jeigu būtų, ir tam, kad neįsijausčiau dar labiau, nusprendžiau kuo greičiau gauti atsakymus. Pagūglinau, kaip diagnozuojamas krūties navikas, sužinojau, kad jaunoms moterims darinius tiksliausiai parodo krūtų echoskopija, tad nieko nelaukusi užsirašiau privačiai išsitirti. Nors gydytoja labai stengėsi nuslėpti savo išgąstį, bet iš jos elgesio supratau, kad darinys atrodo blogai. Dar turėjau praeiti kryžiaus kelius, kol gavau šeimos gydytojo siuntimą, o paskui teko beveik mėnesį laukti vizito NVI ir dar išgirsti iš onkologės, kad čia neskubu, kad vėžio diagnozė tikrai nepasitvirtins, nes aš tokia jauna. Gerai, kad bent mamogramą galėjo atlikti iškart ir echoskopiniam ištyrimui vieta netikėtai atsirado greičiau. Po pirmos echoskopijos, kol laukiau vizito pas onkologą, diagnozės patvirtinimo ir gydymo, visą laiką galvojau tik apie tai, kad prieš ketverius metus palaidojau tėtį, mirusį nuo burnos vėžio. Nuo to pagydomo, diagnozuoto labai anksti, bet nepraėjus pusmečiui po pirmo gydymo sugrįžusio neoperuojamai. Turbūt galima nutuokti, kad turėjau tik vieną mintį – mano gyvenimas baigtas… Vis klausiau už ką, kodėl, ką blogo padarė mano dukrytės, kad joms teks augti be mamos… Vis dar neišgedėjusi tėčio ir įsitikinusi, kad jį pražudė chemoterapija, net negalėjau pagalvoti, kad ir man ji gali būti skirta. „Nesigydysiu! Gyvensiu tiek, kiek man liko, oriai!“ – tokios mintys kirbėjo galvoje.

Depositphotos nuotr.

„Pažinti, išsiaiškinti, o tada nuspręsti“

Kol nusprendžiau, kad vis dėlto reikia reaguoti taip kaip visada darau gyvenime – pirma pažinti, išsiaiškinti, o tada nuspręsti. Apie krūties vėžį nieko nežinojau, niekas nei iš artimųjų, nei pažįstamų nesirgo, buvo tik tėčio istorija, kuri, kaip vis kartojo gydytojai, neturi nieko bendro su mano liga. Ir tada radau daugybę informacijos NVI puslapyje apie krūties auglius, tipus, gydymo būdus. Kaip tai mane išlaisvino! Pasirodo, tai labai dažna liga ir labai efektyviai gydoma, išgyvenamumas – 98 proc. Na, mane kaip teisininkę ir matematikę šie faktai privertė permąstyti savo nuostatas. O tada atradau tą stebuklingą feisbuko grupę „Gyvenimas sergant krūties vėžiu“. Kiek ten moterų! Kiek informacijos! Skaičiau ir po truputį rimau, nes supratau, kad daugybė moterų gydėsi, išgyveno, gyvena toliau, augina anūkus. Tai buvo toks tyro oro gurkšnis!

Skaičiau ir po truputį rimau, nes supratau, kad daugybė moterų gydėsi, išgyveno, gyvena toliau, augina anūkus.

Esu nepaprastai dėkinga, ir taip norisi pasakyti ačiū:

• AČIŪ toms grupės narėms, kurios man prisijungus parašė tiek įkvepiančių komentarų, parodė, kad net su ketvirta stadija galima gyventi ir dirbti dešimtmečius, kad ir per chemoterapiją neprivalau mesti savo gyvenimo, kad ir kitos derino gydymą su darbu, motinyste ir viskas pavyko. Jos dabar sveikos, laimingos ir ilgakasės! Sunku apsakyti, kaip tai buvo svarbu, kai palaidojusi nuo vėžio mirusį tėtį, aš nelabai tikėjausi sulaukti Kalėdų (o ką tik atšvenčiau antras!).
• AČIŪ šios grupės narei, kuri papasakojo apie man priskirtą chemoterapeutę, įkvėpė išdrįsti ją pakeisti į nuostabią specialistę, kurios rankose jaučiausi saugi, lyg būčiau šeimos narys. Tu buvai mano pirmas stebuklas!
• AČIŪ tai, kuri du kartus gydėsi ir pasidalino savo patirtimi apie enzymus, apie išgyvenimus ir savijautą juos vartojant. Tu – stebuklas!
• AČIŪ tai, kuri po nepavykusio porto kateterio įdėjimo patarė iki operacijos stengtis chemoterapijoms naudoti sergančios pusės ranką, nes po operacijos į ją leisti medikamentų nebegalės, viską reikės atlaikyti kitai. Nemoku apsakyti, kaip tai padėjo per tuos 14 kartų lašelinių ir kraujo tyrimų (na, jų buvo ir daugiau) po operacijos, kai kitos rankos venos liko beveik nepažeistos. Tu – stebuklas!
• AČIŪ tai narei, kuri pasidalino užsienyje taikytomis galūnių šaldymo praktikomis, ir visoms kitoms, patarusioms, kaip tai pasidaryti, kai tokių sąlygų dienos stacionare nėra. Taip aš beveik išvengiau polineuropatijos. Ir ne tik aš! Prieš metus man maunantis specialias kojines sesutės klausdavo, ką aš čia darau. Šiandien tai jau nieko nestebina, tokių kaip aš ateina kasdien. Argi tai ne stebuklas?
• AČIŪ daugybei narių už patarimus, kaip išsaugoti nagus, kaip patekti į sanatoriją, susitvarkyti neįgalumą (kad apskritai mums jis priklauso), už įkvėpimą gyventi sveikiau, pozityviai, daugiau judėti ir vartoti vandens. Už mūsų ligos NORMALIZAVIMĄ! Už supratimą, kad taip, vėžys gąsdina, bet jis sėkmingai gydomas. Ir kad dažnai mums nieko nereikia nugalėti, mums reikia GYVENTI ir mėgautis, nepaisant nieko – baimės, gydymo skausmų ar nuslinkusių plaukų. Mes gyvos, ir to pakanka, jau vien tai yra didžiausia laimė!
• AČIŪ POLA komandai, be jų nebūtų nei taip saugiai kuruojamos erdvės mums kalbėtis, nei susistemintos informacijos, kurią galima pasitikrinti, tų svarbių žinučių / laiškų. Nuostabu, kiek jie padėjo, kad tik nesustotų.

Aš labai ilgai save kankinau klausimu, kodėl man taip nutiko, kaltinau save, kad nežinia ką padariau ne taip. Ir ačiū tai nuostabiai gydytojai, kuri paėmė mane už rankos ir pasakė: „Taip nutiko tiesiog todėl, kad esi moteris, kurios organizmą valdo hormonai.“

Bet širdyje aš žinojau daugiau. Jaučiau visa širdim, kad liga man bando kažką pasakyti, tik nežinojau, kaip išgirsti, kaip suprasti.

„Meldžiausi ir kartojau mintyse, kad jos tikrai nenusipelnė augti be mamos“

Laukė sunkus ir ilgas gydymo kelias. Mano vėžys ne tik buvo hormoninis, bet ir turėjo stipriai išreikštą HER2 potipį, tai lėmė didesnį agresyvumą ir papildomą gydymą taikinių terapija. Man žadėjo maždaug vienus metus gydymo: pradėjo nuo keturių stiprios chemoterapijos (vadinamosios „raudonos“) kursų kas keturias savaites, tuomet dvylika kursų paklitakselio kas savaitę, paskui atliko operaciją, pašalino krūtį, turėjo likti biologinė terapija, kaip papildoma apsauga.

Mano dienos tokios brangios ir svarbios, kad neturiu prabangos leisti kažkam kitam jų užtemdyti.

Šiandien, kai rašau šį straipsnį, mano gydymas jau baigtas (valio!), liko tik hormonų terapija. Visko patyriau gydymo kelionėje, stebėjau, kaip vėjas nešioja mano slenkančius plaukus, kartu su vyru tvarsčiausi negyjančias žaizdas, pykino iš baimės einant į vaistinę ar vien užuodus dezinfekcinį skystį…

Per visą gydymo laikotarpį stengiausi gyventi kiek įmanoma įprastai, normaliai. Nesulaukiau to filmuose rodomo palaikymo: draugų ir pažįstamų maisto siuntų, susitikimų, skambučių. Mano aplinka labiau vengė manęs, bijojo pakenkti. Sunku pasakyti, kodėl. Gal todėl, kad gyvenau lyg įprastai: dirbau, rūpinausi vaikais, nuolat šypsojausi ir nesielgiau kaip auka. Mano aplinkos žmonių lūkesčiai ir reikalavimai nepasikeitė. Pykau, nes juk tiek filmų ir straipsnių apie aplinkinių žmonių palaikymą ir gerumą, o mano giminės ir draugai buvo taip išsigandę, kad tiesiog vengė trukdyti ir pasirinko geriau tylėti, nei pasakyti ką nors, kas mane nuliūdintų. Tik šeimoje mane lepino vyras, mano geriausias draugas ir nuostabus kompanionas, bet ant jo pečių gulė ir buitis, vaikai, todėl negalėjau mėgautis jo nenutrūkstamu dėmesiu, kad ir kaip būčiau to norėjusi. Todėl likusi viena akistatoje su liga ir pasikeitusiu gyvenimu turėjau atsigręžti į save, rasti savyje stiprybės, rasti būdą gyventi ne baimėje, o taikoje su savimi ir kitais, nesitikėti, kad kas nors ateis ir manim pasirūpins. Niekas kitas negalėjo man palengvinti to jausmų ir emocijų sūkurio, kurį išgyvenau. Labai daug laiko skyriau ne mitybai, kaip daugelis, o savo psichologinei sveikatai. Lankiausi pas psichoterapeutę, klausiau įvairių tinklalaidžių ir seminarų, kurie mane įkvėpė ir suteikė stiprybės.

Kodėl aš nepasidaviau? Kodėl buvau optimistė visą tą laiką? Visų pirma dėl savo šeimos – mylimo vyro ir dukryčių. Tą rudenį jos buvo darželinukės, dar tik priešmokyklinėje grupėje. Turbūt nereikia net minėti, kaip stipriai kiekviena mama nori užauginti savo vaikus. Nuolat meldžiausi ir kartojau mintyse, kad jos tikrai nenusipelnė augti be mamos.

„Nebūčiau išmokusi mėgautis gyvenimu, jeigu vėžys nebūtų į jį pasibeldęs“

Supratimas, koks laikinas yra visų gyvenimas, pakeitė ir mano požiūrį į ligą, į kasdienybę. Kasryt pabundu ir nežinau, kas lauks rytoj, nežinau, kaip jausiuosi, ką patirsiu, bet ŽINAU, kad yra ši diena. Labai dažnai, kai lyginame save su sveikaisiais, pavydime jiems, nes mes jau paženklinti vėžio, bet kada galime mirti. Tačiau žmonės miršta dėl daugybės priežasčių, nė vienas pasaulyje neturime garantijos, kad vakare grįšime namo. Viskas, ką turime, tai ši diena. Kiekviena nauja diena yra nauja pradžia ir naujas pasirinkimas.

Ir taip ilgainiui liga tapo ne bausme, o DOVANA. Dovana suprasti, kad nebeturiu prabangos laukti, kol vaikai užaugs, kad galėčiau pildyti savo svajones. Dovana suprasti, kad net negaliu laukti, kol pasveiksiu ar baigsis gydymas, kol būsiu geros nuotaikos, kol man nebeskaudės, kol ataugs plaukai. Nereikia nieko laukti, reikia gyventi! Ne kada nors, o šiandien!

Depositphotos nuotr.

Mes mokomės per savo patirtį, todėl ir aš nebūčiau išmokusi mėgautis gyvenimu, jeigu vėžys nebūtų į jį pasibeldęs. Paradoksalu, bet anksčiau pasijusti laimingai man reikėdavo tiek daug, arba laimė trukdavo vos akimirką, kol ją kas nors sujaukdavo. Per praėjusius metus valandų valandas jaučiausi laiminga tiesiog eidama į darbą, klausydama mėgstamos muzikos, bučiuodama vaikus prieš miegą ar pabudusi ir pajutusi, kad nieko neskauda! Imti gyvenimą pilnomis saujomis, mėgautis savo pačios draugija, įsiklausyti, girdėti savo poreikius, suprasti jausmus, nusimesti kitų lūkesčius ar norą įtikti. Anksčiau stengiausi viską kontroliuoti, elgtis, jausti, galvoti teisingai, buvau perfekcionistė.

Dabar susiklostė niekaip nuo manęs nepriklausanti situacija. Negaliu kontroliuoti gydymo sėkmės, vėžio dinamikos. Atrodo, turėčiau jaustis bejėgė. Tačiau kontrolės praradimas ir gyvenimo laikinumo suvokimas išlaisvino. Dar niekada nesijaučiau tokia rami, galinga, lyg žinočiau visatos paslaptį. O paslaptis labai paprasta – tu niekam nieko neprivalai, nieko neskolinga, tau nieko nereikia įrodyti, esi verta meilės ir laimės jau vien todėl, kad gyveni. Negali kontroliuoti daugybės dalykų, bet gali kontroliuoti savo reakciją į juos. Kai manęs klausia, kaip galiu šypsotis, kai skauda, nėra jėgų ir taip baisu dėl ateities, atsakau, kad jeigu jau įvertiname, jog yra nemaža tikimybė, kad pavasarių, mėnesių, o gal dienų liko nebedaug (ar mažiau nei kitiems), tai kaip galiu tą dieną švaistyti pykčiams, barniams ar nepasitenkinimui? Kodėl nepraleisti jos su šypsena, ramybe ir juokiantis? Tos mano dienos tokios brangios ir svarbios, kad neturiu prabangos leisti kažkam kitam jų užtemdyti. Būna, įsisuku į rutiną ir vėl užsimirštu, pradedu niurzgėti, priekaištauti. Tuomet tenka save ištraukti už pakarpos ir priminti tą pirmą jausmą per akistatą su liga. Tuomet aplinka tarsi išnyko, tarsi viskas tapo juoda, pilka, nesvarbu, išskyrus vos kelis dalykus – meilę, vaikus, artimuosius ir keliones bei veiklas, apie kurias svajojau, bet nespėjau įgyvendinti. Nei darbo, nei klientų ar kolegų, pažįstamų žmonių, ką jie pagalvos, kaip sureaguos – nieko neliko. Viskas staiga tapo visai nesvarbu.

Kiekvienas asmeniškai esam atsakingas už savo gyvenimą. Kaskart nubudę renkamės, kokia bus mūsų diena, kaip mes ją pasitiksim, kaip leisim ir kaip išlydėsim. Liga ateina į gyvenimą kaip pamoka, kaip dovana daryti atradimus ir lyg ant tramplino nusikelti tarsi į paralelinį gyvenimą, kuris labiau tikras, kuriame iš tikrųjų gyveni ir kurį galėjai pražiopsoti. Nežinau, ar gali būti didesnis stebuklas?

Aš dar tikrai noriu gyventi ne vieną dešimtmetį, bet net jei man skirta mažiau, geriau gyventi kelerius metus, bet taip kokybiškai, gerti į save tą gyvenimo džiaugsmą, nei sulaukti senatvės ir suprasti, kad iš tikrųjų taip ir negyvenau.

Ernesta