Labiausiai žudo nežinomybė

„Kas labiausiai žudo šioje kelionėje? Nežinomybė. Ypač, pačioje pradžioje, kol lauki biopsijos atsakymo. Kalbuosi su kitomis moterimis – kai gavome tyrimų rezultatus, nors ten ir buvo parašyta – vėžys, atėjo palengvėjimas. Sunkiausia gyventi nežinioje“, – įsitikinusi Ineta Jokubauskienė.

Auganti instagramo paskyra, fotosesijos, viena kitą vejančios idėjos… Tarsi kalbėtum su naują projektą pristatančia pramogų pasaulio atstove, o ne su žmogumi, kuris eina vėžio keliu.

„Iš kur tiek stiprybės? Niekada apie tai nesusimąstydavau. Tik galvodavau – o kur dingti?“ – neslepia šiaulietė Ineta Jokubauskienė, iš kurios optimizmo, humoro jausmo ir drąsos neatėmė net gyvenimo tempus gerokai sulėtinęs antros stadijos krūties vėžys.

Sunkumai yra laikini

Iki praėjusio rugsėjo ji sukosi kone be poilsio dienų – dirbo buhaltere Nacionaliniame bendrųjų funkcijų centre, o pietų pertraukas ir savaitgalius leisdavo dekoruodama ir gamindama valgomas puokštes. Susirgusi „užklasinę veiklą“ pristabdė, o NBFC turi nedarbingumą. Tačiau sėdėti rankas sudėjusi neišmoko. „Žinau, kad tai, kas dabar vyksta su manimi, yra laikina ir tiesiog reikia išlaukti. Vis kažko prisigalvoju. Tarkime, Kuršėnų dvare vyko kasmetinis renginys „Padovanok suknelę“. Pirmiausia organizatorei Deimantei pririnkau suknelių, aksesuarų, o galiausiai pagelbėjau ir su dekoravimu. Kai nebegalėjau vykti į studiją, nuostabi draugė mums surengdavo fotosesijas namuose – su vyru pasipuošėme ir pasidarėme nuotraukų šv. Kalėdoms, paskui – Valentino dienai“, – pasakoja Ineta, neseniai užbaigusi sudėtingą chemoterapijos kursą ir besiruošianti krūties šalinimo bei rekonstrukcijos operacijoms.

Kasdien ji randa laiko ir socialiniams tinklams. Iš pradžių su drauge, kurios dukrelę irgi užklupo klastinga liga, sukūrė paskyrą apie vėžį feisbuke. Sulaukė dėmesio, bet ilgainiui suprato, kad neužtenka erdvės, negali ten kelti filmuotų siužetų. Taip prieš trejetą mėnesių instagrame atsirado Inetos paskyra „Mano diagnozė – vėžys2024“. Joje moteris dalijasi išgyvenimais, atradimais, dėkoja padėjusiems gydytojams ar šiaip geriems žmonėms. Neslepia, kad labai motyvuoja dėmesys, kurio sulaukia: „Vieni atvirai džiaugiasi tuo, ką darau, kiti tiesiog stebi, žavisi, bet nieko nerašo. Esu laiminga, kad ir mano dėka vis daugiau moterų eina tikrintis krūtų. Pati apie tai net nepagalvojau, nors pas ginekologus lankiausi tvarkingai.“

Pasveikusi Ineta bent kartą per metus norėtų suburti merginas, moteris, sirgusias ar tebesergančias vėžiu, ir surengti iškylą. Asmeninio albumo nuotr.

Sulaukė netikėtos pagalbos ir pati: „Įkėliau nuotrauką su savo nagučiais ir gavau daug žinučių, kad reikia skubiai juos sutvarkyti. Būčiau turėjusi rimtų problemų – po nagu jau pradėjo pūti.“ Tik pabrėžia, kad nors dalijasi patirtimi, to, kas tinka jai, neketina brukti kitiems.

Šeimos draugas išleido nuo vėžio mirusios savo pirmosios žmonos Jurgitos Grinienės knygą. Ineta ėmėsi dovanoti knygas su savo darytais skirtukais visoms norinčioms. Siunčia nemokamai (nors kai kas susimoka už siuntimą). Tam ją įkvėpė mergina, instagrame turinti paskyrą „Dėkingumo dėžutė“ ir džiuginanti kitus onkologinius ligonius mažais siuntinukais.

Žinoma, būna ir tokių dienų, kai ji neturi jėgų net atsikelti iš lovos. Būna savaičių, kai nepajėgia apsukti įprasto ratuko aplink namus. „Mitybos lektorė visada sakydavo, kad reikia vaikščioti, todėl būtų gerai, jei galėtume pavedžioti kokį šuniuką. O ką daryti, jei neturi šuniuko? Tai pavedžiokite savo stresiuką. Kaimynai juokdavosi – vėl stresiuką išvedei pavedžioti? Kai po vienos iš chemoterapijų labai ašarojo akys, o ir kojos neklausė, tai visiems sakiau – nežinau, ko prisidirbau, bet man namų areštas“, – net apie liūdnus dalykus šiaulietė gali linksmai papasakoti.

Šiurpi gimtadienio dovana

„Supratau, kad tokias dovanas dažniausiai gauna darboholikai. Pernai rugsėjo 14-ąją krūtyje užčiuopiau guziuką. Rugpjūtį daug dirbau ir buvau šimtu procentų įsitikinusi, kad tiesiog persitempiau. Prieš gerus aštuoniolika metų irgi buvau radusi guziuką, tik kitoje krūtyje. Tada buvo netikėtai miręs mano pirmasis vyras – per Valentino dieną sustojo širdis. Likau viena su dviem mažais vaikais ką tik baigtame įrengti name. Išsigandau, kai užsidegė ūkinis pastatas. Gydytoja aiškino, kad guziukas atsirado dėl streso, davė vaistų ir jis dingo.“

Asmeninio albumo nuotr.

Rugsėjo 15-ąją buvo draugės jubiliejus, todėl Ineta, turinti dar ir vizažistės diplomą, darė makiažą jos pusseserei. Įsikalbėjusi sužinojo, kad ši sirgo vėžiu ir jai pašalinta krūtis. Ilgai nebedelsė – iš karto kreipėsi į šeimos gydytoją Romą Maželienę, kuri pasiūlė pasidaryti kraujo tyrimus ir echoskopiją. Kad gimtadienį – rugsėjo 23 dieną Inetai suėjo 47-eri – galėtų švęsti ramiai.

Deja, nutiko priešingai. „Iš gydytojos kabineto išėjau neslėpdama ašarų. Tuo metu galvoje buvo visiškas chaosas, bet labai įstrigo jos žodžiai: „Dabar gyvenimas bus kitoks.“

Ligos istorija

Pirmasis šokas Inetą ištiko, kai biopsiją Šiauliuose atlikęs nekalbus chirurgas be skrupulų mestelėjo – vėžys. Nieko daugiau. Nepaguodė ir chemoterapeutė, pareiškusi, kad negalima iš karto operuoti, nes augliai yra per dideli. Tada moteris ir sužinojo, kad jų yra trys, visi piktybiniai.

Vos pradėjusi eiti vėžio keliu, Ineta bandė situaciją kontroliuoti, tačiau greitai suprato – ko labiausiai bijai, tą ir gauni: „Visko prisiskaičiau ir buvau įsitikinusi, kad man paskirs tik šešias chemoterapijas, bet gavau aštuonias, o vėliau net buvo kalbama apie šešiolika. Dar labai bijojau pakartotinės biopsijos, bet Vilniuje gydytojai pasakė norintys viską ištirti iki galo ir paaiškėjo, kad auglių krūtyje yra net penki. Laimei, bent jau nepasitvirtino medikų įtarimai, kad yra metastazių ir kryžkaulyje bei kepenyse. O gimdoje, kaip jie sako, jos dar leistino dydžio, tai nieko kol kas nedarys.“

Patikslinus biopsijos tyrimus jai vėl buvo pakeistas gydymas – po keturių vadinamųjų raudonų chemoterapijų vietoje dvylikos paliktos keturios. Bet atsipūsti buvo dar per anksti – Ineta vos spėjo „gesinti gaisrus“ dėl šalutinių baltomis vadinamų chemoterapijų poveikių: „Ko tik nebuvo – herpis, stomatitas, sutrikę skonio receptoriai, nemiga, alpimai, viduriavimas, raudoniu išmuštas veidas, ašarojančios akys, kulnų tirpimas. Dėl fontanu iš nosies bėgančio kraujo net atsidūriau ligoninės priimamajame. Buvo išsausėjusi gleivinė, makštis, tarpupirščiuose atsirado didelės pūlingos žaizdos, išbėrė kūną. Neramių kojų sindromas buvo tiek stiprus, kad jau lašinant chemoterapiją pasakiau, kad man yra negerai. Nuramino, kad taip turi būti.“

Maisto skonio Ineta nejuto nuo sausio: „Viskas, ką dedi į burną, yra šlykštu, todėl nieko nesinori. Net su šeimos gydytoja juokaudavom. Ji – ko dabar labiausiai norėtum? Aš – mano svajonė – pajusti skonį. Ką pirmiausia valgytum? Žinoma, lašišą! Kai prieš paskutinę chemoterapiją trumpam atgavau skonį, nulėkiau į parduotuvę, visko prisipirkau, prisivalgiau, kad galėčiau nors savaitę tuo maistu pasimėgauti.“

Jau baigiant chemoterapijas, buvo daug streso ir dėl būsimos krūties šalinimo operacijos. Moteris net ieškojo privačios klinikos, tačiau galiausiai pakliuvo pas nuostabią krūtų onkochirurgę, mamologę Dignę Jurkevičiūtę. „Likau maloniai nustebinta. Šilta, rami, labai taktiška. Nesukeldama man net mažiausio streso sugebėjo sutvarkyti tai, ko nepadarė chemoterapeutė. Gavau daug informacijos, viskas buvo puikiai išaiškinta.“

Ir laimėje, ir skausme

Kol dar nežinojo, ar augliai piktybiniai, Ineta stengėsi nuo tos slegiančios nežinios apsaugoti mamą ir patėvį, kurį šiltai vadina tėveliu. Net per patį gimtadienį, – tą dieną darėsi mamogramą – į socialinius tinklus kėlė nuotraukas, kaip švenčia, kaip jai linksma ir smagu. Tai, kad serga, pasakė tik gavusi tyrimų atsakymą. „Erikos Umbrasaitės knygoje „Vienos krūties istorija“ rašoma, kad tėvai, ypač mamos, jaučia, kai vaikams kažkas negerai. Į vieną feisbuko istoriją tiesiog įkėliau šią nuostabią knygą – gamtoje, gražiai padekoravusi. Sužinojusi apie mano ligą mama pasakė, kad ji viską suprato vos pamačiusi tą vaizdą.“

Inetą džiugina pagerėję santykiai su tėvais: „Ne veltui sakoma, kad kai pati keitiesi, ir aplinka keičiasi. Dabar su mama daug daugiau bendraujame, negu tai darėme anksčiau. Kaip ir su patėviu – kalbamės ir kalbamės.“

Su Mantu, antruoju vyru, ji santuokoje gyvena penkiolika metų: „Jis vienintelis mato mane 24 valandas per parą, labai palaiko, padeda. Kaip duodant įžadus – mes laimėje ir skausme kartu. Sakau jam, kad jis mane bus matęs visokią – su plaukais ir be plaukų, ir sveiką ir sunkiai sergančią, ir laimingą ir emociškai palūžusią.“ Į mamos ligą jautriai sureagavo ir abu jau suaugę sūnūs. Moteris iki šiol atsimena vieną iš kelionių į Vilnių su jaunėliu: „Jis tiesiog iš savo kuprinės ištraukė šaškes ir pasiūlė pažaisti. Laikas belaukiant chemoterapijos tikrai labai greitai praėjo.“

Beje, pirmas žmogus, kuriam paskambino su ašaromis išėjusi iš šeimos gydytojo kabineto, buvo jos skyriaus vadovė Jūratė Antulienė. „Nuostabus žmogus. Labai supratinga, palaikanti, motyvuojanti. Ir net gavau iš įmonės vienkartinę finansinę paramą, o gydantis pinigai tikrai labai praverčia, ir už tai esu labai dėkinga.“

Žemiški norai

„Mus moko gyventi etapais. Mėgautis gyvenimu, kiekviena akimirka, net negalvojant, kaip bus toliau“, – sako Ineta. Kiekvieną rytą pabudusi ji džiaugiasi matydama draugių dovanotas gėles ir klausosi paukščių čiulbėjimo.

Ką darys, kai išgirs stebuklingus žodžius: „Esate sveika“? Sako labai norinti išmokti jai siunčiamas pamokas. Labiau mylėti save, klausyti širdies, mažinti tempą, išmokti paleisti tai, ko negali kontroliuoti. O žmogiškos svajonės? „Kad plaukai ataugtų, antakiai, kad nebereikėtų vaikščioti su kauke, o tada galėčiau ryškiai lūpas dažytis. Mėgautis saule, keliauti.“

Ir dar. Pasveikusi Ineta bent kartą per metus norėtų suburti merginas, moteris, sirgusias ar tebesergančias vėžiu, ir surengti iškylą: „Kad galėtume ne tik pasiguosti viena kitai, bet kartu nuveikti ką nors gražaus.“

Jurga Staučienė