Krūties vėžiu sergančios Agnės istorija – įkvėpimas aplinkiniams

Prieš metus sužinojusią krūties vėžio diagnozę 30-metę Agnę Kavaliauskaitę jau kalbinome ankstesniame „Rožinio gyvenimo“ numeryje. Ji pasakojo, kaip visai netikėtai apčiuopė krūtyje keistą darinį, iškart kreipėsi į medikus ir, pasitvirtinus ligos diagnozei, vietoje planuotų atostogų, ėmė ruoštis chemoterapijai. Agresyviu antros stadijos krūties vėžiu serganti jauna moteris „Instagram“ paskyroje @kava.agne atvirai pasakoja apie savo kovą su liga, kasdienybę, gyvenimo pokyčius ir skatina kitas moteris užbėgti šiai ligai už akių, o sergančias drąsina nepasiduoti.

Net ir negalėdama paeiti nestokojo optimizmo

„Aktyvus gydymo etapas prasidėjo pernai liepos 10 d. Man paskyrė 16 chemoterapijos sesijų, bet paskutinę atšaukė, nes organizmas buvo pernelyg nualintas. Iš pradžių viskas ėjosi gerai, bet baigiantis chemoterapijos kursui nusilpau – būdavo sunku išlipti iš lovos, vaikščioti, valgyti, išsivystė antinksčių žievės nepakankamumas. Būdavo, suvalgydavau kąsnį maisto ir dėl antinksčių nepakankamumo organizmas norėdavo tuoj pat jį pašalinti. Gerokai sutriko skydliaukės veikla. Ne kartą gulėjau ligoninėje“, – pasakoja Agnė.

Prieš pat Naujuosius Metus, gruodžio 31 d., moterį išleido iš ligoninės, kurioje ji atsidūrė, nes visiškai neturėjo imuniteto, reikėjo perpilti kraują. Deja, netrukus Agnei vėl teko ten grįžti.

Moteris pasakoja: „Dėl kraujo tyrimo antinksčių nepakankamumui nustatyti reikėjo iš NVC keliauti į Santaros klinikas. Buvau taip nusilpusi, kad mane vežė vežimėliu – pirmą sykį gyvenime negalėjau paeiti, nors iki tol sportuodavau kone kasdien. Bet vis tiek nestokojau optimizmo.“

Sausį Agnei buvo suplanuota mastektomijos operacija su krūties atkūrimu, bet ją reikėjo ne sykį atidėti, nes moters organizmas vis dar buvo labai nusilpęs ir dėl to laiku neatliktos likusios chemoterapijos sesijos. Moteris pasakoja, kad po jų ji jausdavosi palyginti neblogai, tik šiek tiek pykindavo, bet praėjus kelioms dienoms reikėdavo vartoti vaistus, nuo kurių pakildavo temperatūra. Galų gale sekinanti chemoterapija pasibaigė ir vasario viduryje Agnei buvo atlikta operacija.

„Širdyje tikiu, kad visa tai laikina“, – įsitikinusi Agnė, savo istorija besidalijanti ir socialiniuose tinkluose. Asmeninio albumo nuotr.

Netekti plaukų pasirodė smulkmena

Paklausta, kas buvo sunkiausia šiame kelyje, Agnė sako, kad emociškai sudėtingiausias etapas buvo, kai negalėjo paeiti: „Pamenu, pernai rugpjūtį reikėjo nusiskusti galvą, nes labai slinko plaukai. Šis žingsnis man atrodė sunkus, nes mano plaukai visada buvo gana ilgi. Tik tada net neįsivaizdavau, kas manęs laukia ateityje. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, netekti plaukų atrodo smulkmena, palyginti su tuo, kaip jaučiausi, kai išsivystė antinksčių žievės nepakankamumas, pasireiškė lėtinis skydliaukės uždegimas – autoimuninis tiroiditas, ir nusilpo kojos. Buvo itin sudėtinga, kai negalėjau vaikščioti ir turėjau gulėti lovoje. Nepajėgiau net nueiti į tualetą, išsivalyti dantis galėdavau tik atsisėdusi ant vonios krašto. Pamenu, prieš operaciją buvau nuvažiavusi pirkti pooperacinių pėdkelnių. Reikėjo išmatuoti mano kojų apimtis. Specialistė, matydama, kad vos pastoviu ant kojų, pasiūlė grįžti prie automobilio vežimėlyje, nors automobilis stovėjo parduotuvės kieme.“

Agnė pasakoja, kad būdavo sudėtinga išstovėti 40 sekundžių kylant liftu. Atrakinusi buto duris ji, gaudydama kvapą, tiesiog griūdavo ant grindų ir, nes nepajėgdavo pastovėti, šliauždavo iki radiatoriaus, kad galėtų pakilti įsikibusi į jį.

Labiausiai sveikti padeda pozityvus nusiteikimas

Agnė įsitikinusi, kad labiausiai sveikti jai padeda pozityvus nusiteikimas. Nemenka atspirtis yra ir dalijimasis savo istorija socialiniuose tinkluose: „Širdyje tikiu, kad visa tai laikina. Tiesiog tai dar vienas žingsnis, kurį turiu įveikti. Nusprendžiau dalytis savo istorija, nes kai pati sužinojau apie ligą, tą patį vakarą pradėjau ieškoti internete kitų žmonių istorijų, informacijos, kaip vyksta chemoterapija, bet apie tai kalbančių merginų radau tik užsienyje. Panorau pasakoti apie savo kelionę, kad padrąsinčiau ir kitas moteris, ir pačią save.“

Agnė sako sulaukusi itin teigiamo grįžtamojo ryšio, gavusi krūvą žinučių iš moterų, kurias jos istorija paskatino pasitikrinti krūtų sveikatą, o sužinojusias vėžio diagnozę – jaustis drąsiau, nebijoti vienatvės ir dalytis savo patirtimi. Tai leidžia nesijausti vienišai ir jai pačiai. Anot jos, vyksta abipusiai mainai.

Šiandien Agnė tęsia aktyvų gydymą ir labai laukia, kada jausis sveikesnė ir galės grįžti į įprastą gyvenimą, išvykti atostogų į šiltus kraštus. Tiesa, netoli, nes nenori nutolti nuo ją prižiūrinčių medikų.

„Man atrodo, reikia mažiau skųstis, išlikti optimistiškiems, nusiteikti pozityviai ir suvokti, kad svarbiausia būti sveikai“, – tikina Agnė.

Rūta Adamonytė