Istorija apie neviltį ir viltį

Redakcija gavo laišką: „Sveiki, esu Jūsų žurnalo „Rožinis gyvenimas“ skaitytoja ir gerbėja. Mano istorija gal banali, o gal įdomi (ir man pačiai). Žurnale daugiau dėmesio skiriama krūties vėžiu sergančioms moterims, o mano problema – ginekologija. 2019 metai pakeitė beveik viską. Beveik, nes stengiuosi palaikyti save įvairiais būdais. Prisegu artimiausios parodos Pylimo galerijoje anotaciją“, – taip prasidėjo mūsų pažintis su doc. dr. Eugenija Martinaityte.

Banalių istorijų apie vėžį nebūna. Ne išimtis ir dailininkės, inžinierės ekonomistės, kone visuose Lietuvos universitetuose dirbusios ilgametės dėstytojos socialinių mokslų daktarės Eugenijos Martinaitytės pasakojimas. Juolab kad ši nuostabi moteris akistatoje su vėžiu per savo knygos vertą gyvenimą atsidūrė jau antrą kartą. Ir šįkart, nepaisydama visų praradimų, yra pasiryžusi nepasiduoti. Tikime, kad jos istorija ne vienai moteriai taps stiprybės šaltiniu.

Sūnus

1998-aisiais mano vieninteliam sūnui Audriui buvo diagnozuotas piktybinis smegenų auglys – meduloblastoma. Tais laikais mūsų sąlygomis tokia liga buvo nepagydoma. Išgyvenimo trukmė – penkeri metai, sūnus išgyveno septynerius. Buvo atliktos keturios operacijos Vilniuje ir Kaune, taikytas spindulinis gydymas, skirtas prof. Elonos Juozaitytės. Nepasidavėme, gyvenome – keliavome automobiliu į Nyderlandus, skridome į Ispaniją, Izraelį, Paryžių. Sūnus susituokė su medike Aurelija. Kai išėjo, jam buvo 27-eri. Dabar žinau, ką jis jautė, kokios spindulinio gydymo pasekmės.

„O jei jau nutinka taip, kad užgriūna liga, reikia tiesiog kabintis į gyvenimą – rašyti, piešti, kurti, dirbti, bendrauti ir jokiu būdu neužsidaryti savyje“, – įsitikinusi doc. dr. E. Martinaitytė. Asmeninio albumo nuotr.

Apsivertęs gyvenimas

Mano gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė 2019-ųjų sausį, besibaigiant darbo sutarčiai Mykolo Romerio universitete. Man buvo 74-eri. Kaip normalus, diplomuotas žmogus, skanuoju save kiekvienais metais – ypač tuos organizmo probleminius taškus, kurie turi būti nuolatos tikrinami, tarp jų ir ginekologiniai. 2018-aisiais tikrai buvau pas ginekologus, net įrašas yra. Jaučiausi gerai, o jei kokių tepliojimų ar išskyrų ir būdavo, gydytoja nuramindavo, kad viskas yra gerai. Todėl, kai netikėtai prasidėjo kraujavimas, iš pradžių tikrai apėmė panika.

Pirmiausia reikėjo visų organų tyrimų. Kad būtų greičiau, dariaus juos privačiai. Esu ekonomistė, tačiau neturiu jokių pažįstamų medicinoje, bet man pasisekė, kad galiausiai pakliuvau į geras rankas – pas gydytoją dr. Gediminą Mečėjų, Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovą. Buvo atliktos dvi operacijos – pašalintas gimdos kaklelis ir gimda, o kai grįžau pas jį po kiek laiko dėl rezultatų, jis tiesiai šviesiai pasakė – auglys piktybinis ir jau trečia gimdos kaklelio vėžio stadija. Kaip tai galėjo nutikti? Juk tikrindavausi kiekvienais metais. Kiek reikia laiko, kad pasiektum tokį lygį? Deja, kaip man buvo paaiškinta, gydytojai irgi klysta.

Gydymą tęsiau Nacionalinio vėžio instituto Onkoginekologijos skyriuje, prižiūrima jo vedėjos gydytojos dr. Daivos Kanopienės. Kaip jau sakiau, man medicina – tamsus miškas, džiunglės. Bet iki šiol galvoju, gal to maksimalaus man skirto gydymo – spinduliavimo ir chemoterapijos – buvo per daug. Iš pradžių galvoje buvo tarsi užtemimas – slenki tarsi automatu per visus tuos kabinetus, diena iš dienos, be jėgų apie ką nors net galvoti. Bet visa tai – jau praeitis.

Asmeninio albumo nuotr.

Svarbiausia – būti gyvai

2020-ųjų sausį viskas baigėsi ir prasidėjo naujas etapas – šviesesnis, bet tikrai ne ką lengvesnis. Iš pradžių net negali suvokti, negali susitaikyti su tuo, kad tau tokia bėda nutiko. Žinoma, pradėjau aiškintis – bendravau su onkologėmis, ėmiau visas siūlomas psichologines ir kitokias pagalbas. Mano buvusi kolegė – dizainerė Gitana V., pati susidūrusi su tokiomis pat problemomis, labai puikus ir stiprus žmogus, man perleido savo peruką, kas man irgi buvo labai miela. Kol sergi – įprasto gyvenimo ritmo ir net paties įprasto gyvenimo nelieka. Tiek bendravimo, tiek kelionių, tiek ir galimybės puoselėti kitus interesus.

Ar galima išmokti optimizmo? Žinoma, galima. Net būtina.

Deja, spinduliavimas man pažeidė kitus organus, ypač stuburą. Jau nekalbant apie beveik šimtaprocentinį šlapimo nelaikymą. Bet nieko nepadarysi. Kaip sakė viena gydytoja: „Jūs gi dar gyva!“ Ir tikrai, su tuo nepasiginčysi.

Kad ir kaip bloga ir baisu buvo, nepasidaviau. Iki 2022-ųjų net dariau plenerus. Tai mano ilgalaikis ir širdžiai labai mielas hobis. Pradėjau organizuoti juos dar 2017-aisiais – tai Rusnėje, tai Juodkrantėje, prie Ignalinos ar kituose gražiuose Lietuvos kampeliuose. Plenero pavadinimas „Vidurvasario spalvos“. Buvo susibūrusi nuostabi grupė. Nors susirgusi ne tik negalėjau atlikti daugybės įprastų darbų, bet ir tiesiog paeiti. Supratau, kad prieš ko nors imdamasi, pirmiausia turiu įvertinti – ar galiu iš taško A pasiekti tašką B.

Gyvenu nuostabioje vietoje – Žvėryne, 100 kv. m bute, sename name su istorija. Bet mano butas – trečiame aukšte, lifto nėra, o aš nebeturiu jėgų užlipti į viršų. Buvau net pradėjusi ieškotis kitos vietos, brokerė pasiūlė kelis variantus, bet supratau, kad man nė vienas jų netinka – tai mano namai, ir niekur kitur nesijausiu taip gerai.

Tokių „smulkmenų“ atsirado ir daugiau – tarkime, penkis kartus ėjau pas valdininkus ir gydytojus, kad gaučiau teisę statyti automobilį neįgaliesiems skirtose aikštelių zonose ir lengviau pasiekčiau parduotuves. Viskas atrodo labai aišku ir suprantama, kol su tokiais dalykais nesusiduri realybėje.

 Kelionės ir menas

Stengiuosi save kontroliuoti, nepasiduoti panikai ir maksimaliai, kiek tik galiu, save palaikyti, pradžiuginti. Tarkime, ryte valandą žiūrinėju, kur norėčiau keliauti. Tik Lietuvoje neįgaliesiems nelabai ką gali pasiūlyti, nors puikiai matome, kaip kokie japonų ar vokiečių turistai zuja po pasaulį – kartais net visai nepaeinantys. Suprantu, kad kelionės man baigėsi, bet… vis tiek nusipirkau bilietą į Tromsą šiaurės Norvegijoje… Išdrįsau! Dabar mano tikslas iki gegužės mėnesio sustiprėti tiek, kad galėčiau skristi.

Asmeninio albumo nuotr.

Kitas dalykas, kuo stengiuosi save pradžiuginti, – kultūriniai renginiai. Jų dabar tikrai pilna! Koks talentingas mūsų jaunimas, kokios dabar galimybės! Man viskas labai įdomu! Tarkime, vakar buvau pažiūrėti nuostabaus režisieriaus Audriaus Juzėno dokumentinio filmo apie menininką Rimantą Dichavičių. Tik net siutas ima, kad negaliu tiek, kiek noriu grožėtis savo buvusios doktorantės – ekonomistės Rusnės Kregždaitės projektais. Ji, skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros dėstytoja, docentė – aplink save subūrė talentingus žmones, kurie, pasivadinę Meno ir mokslo laboratorija, kuria tokius nuostabius pasirodymus, kaip, tarkime, spektakliai „Šokis cigaretei ir draugei“ ar „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Deja, nebegaliu lankytis kai kuriose man labai patinkančiose koncertų salėse. Jau nekalbant apie Vilniaus rotušę. Koncertai yra mano gyvenimas, bet dabar renginius vertinu pagal tai, kur jie vyksta – yra ten liftas, ar ne, kiek teks įveikti laiptų, kad pasiekčiau salę. Žinoma, su tuo tenka susitaikyti. Tikrai galima rasti, kur apsilankyti.

 Dailės terapija

Vasario antroje pusėje jaukioje Vilniaus Pylimo galerijoje buvo atidaryta mano paroda, kurioje eksponuoti iki 1990-ųjų kurti darbai, duoklė gimtuoju tapusiam Žvėrynui.

Ir dabar noriu tapyti, nors fiziškai tai daryti sudėtingiau. Kartais net planuoju naikinti senus darbus. Bet viena draugė – tapybos specialistė, pamačiusi tas mano senienas, liepė rengti parodą. Tada pradėjau svajoti ir apie daugiau parodų – tarkime, jūros tematika, nes yra daug darbų, tapytų Neringoje, Palangoje. Ne vieną mano darbą yra įsigijęs ir Lietuvos nacionalinis muziejus. 2023-iasiais išleidau savo darbų albumą.

Paroda seime. Asmeninio albumo nuotr.

Tėvo įtaka

Mergaitės svajojo tapti balerinomis, berniukai – kosmonautais, o aš norėjau tapyti. Bet tėvas – ilgametis sovietinės Lietuvos automobilių transporto ir plentų ministras Vladislovas Martinaitis – pasakė, kad iš to nepragyvensiu. Kaip kirviu nukirto. Baigusi mokyklą, stojau į mediciną. Bet iš fizikos gavau labai žemą balą – penkiabalėje sistemoje tik tris. Tėvas padėti nenorėjo, nepajudino nė piršto. Tada stojau į chemiją Vilniaus universitete, bet prasimokiau gal vos semestrą ir supratau, kad ten ne man, nes aš nepakenčiu kvapų. Mečiau ir iš naujo laikiau egzaminus – įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, matematikos specialybę. Ten man puikiai sekėsi, bet buvo labai moteriška kompanija, todėl tėvas, pusiau juokais, pasiūlė tęsti studijas VGTU – tuo metu jis vadinosi KPI Vilniaus filialu. Ten kai ką iš mano mokslų užskaitė, bet turėjau laikyti dar vienuolika papildomų egzaminų ir tapau ekonomiste.

Asmeninio gyvenimo nuotr.

Per savo ilgą karjerą teko dirbti ar skaityti paskaitas beveik visuose Lietuvos universitetuose, laimėjau konkursą Atviros Lietuvos fondo programų direktorės postui, vadovavau Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutui, rašiau mokslinius straipsnius ir knygas. Turėjau ir savo verslų, bet verslui turi atsiduoti 100 procentų, o man, vienišai mamai, teko rūpintis ir daugybe kitų reikalų. Per gyvenimą teko bendrauti ir su ne vienu žinomu žmogumi, asmeniškai pažįstu ir daugumą dabartinių politikų. Tačiau niekur nesidėsi – niekas kitas tokios įtakos man nepadarė kaip tėvas. Ne tik man, bet ir broliams. Ūmaus būdo, darbo fanatikas, pirmūnas, aukščiausiais balais baigęs Charkovo kelių institutą (1938), žinojęs, ką daro, mėgavęsis tuo. Turėjo strateginį matymą – visame kame. Gyvenome kukliai – nei pats nesinaudojo lengvatomis, nei mums leido tai daryti. Asmeniniame gyvenime buvo griežtas. Mama, priešingai, labai švelni, iš inteligentiškos šeimos, visi menai, muzika, menas – viskas iš jos.

Kodėl vis dėl to ryžausi tapyti? 1978-aisiais gimė sūnus, po metų labai sudėtingai apgyniau disertaciją Maskvoje, o tada – viduje atsirado tuštuma. Ieškojau, kuo užsiimti, ir radau vienintelę tuo metu veikusią meno studiją – viršutiniame Profsąjungų rūmų aukšte įsikūrusią „Paletę“. Atnešiau jos vadovui – dailininkui Rimui Bičiūnui parodyti savo darbų, užsikabinau ir pradėjau lankyti. Rimą iki šiol vadinu savo mokytoju.

Ar niekada negalvojau apie savo gyvenimą parašyti knygos? Bandau! Reikia kaip nors panaudoti tuos savo senus – 1966-ųjų,1968-ųjų dienoraščius arba išmesti, kad paskui kas nors po manęs jų neskaitytų. Esu ir kūrybinio raštingumo kursų klausiusi, bet kol kas sau rašau, ir viskas.

Optimizmas

Ar galima išmokti optimizmo? Žinoma, galima. Net būtina. Nors tikrai visko būna, bangomis. Kaip tik prieš keletą dienų telefonu kalbėjau apie tai su savo psichologe, su kuria susibendravome susitikusios POLA. (Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija siūlo tiesiog fantastinę programą – paskaitas, patarimus, konsultacijas.) Per tokius pokalbius bandau įvertinti save – kodėl ieškojau kaltų dėl savo ligos, kodėl pykau. Taip, reikia padėti sau. Labiau mylėti save ir pamiršti, kad esi ką nors skolinga pasauliui. Kiek tu sau duosi, kiek savimi pasirūpinsi, padarysi ką nors dėl savęs, tiek ir turėsi, tiek pasaulis tave ir priims. Nors man taip dar ne visada pavyksta.

A. Jacovskytės nuotr.

Labai tikiuosi, kad vėžys niekada nebeatsinaujins, kad liks tik tos žiaurios jo pasekmės… Labai daug vilčių dedu į naujas technologijas. Tarkime, kad ir brachiterapija. Man darė 20 seansų spinduliavimo ir 3 brachiterapijos, o dabar to paties rezultato būtų galima sulaukti gerokai greičiau ir su mažiau pasekmių.

Ką reikėjo daryti ir kaip gyventi, kad to nebūtų atsitikę? Dabar ta tema labai madinga, nes kur besi pirštu, visi turi kokių nors sąsajų su onkologinėmis ligomis. Neabejoju, kad vienintelis būdas, kaip išvengti onkologinių ligų, yra stipri prevencija – nepaisant amžiaus. Ir, esant reikalui, pas gydytojus eiti ne tik kartą per metus. Daug įtakos ligoms turi ir genetika, todėl neabejoju, kad su tyrimais šioje srityje susijusi ateitis. Man labai įdomu, kokia bus ta ateitis.

O jei jau nutinka taip, kad užgriūna liga, reikia tiesiog kabintis į gyvenimą – rašyti, piešti, kurti, dirbti, bendrauti ir jokiu būdu neužsidaryti savyje.

Jurga Staučienė