Paliatyvioji pagalba – paciento gyvenimo kokybei pagerinti

Nacionaliniame vėžio centre (NVC) atidarytas Paliatyviosios onkologijos poskyris. Jo veikla apima ne tik skausmo ar kitų simpomų gydymą, bet ir psichologinę paramą pacientui, jo artimiesiems, paliatyviosios pagalbos komandai. Gydytojai onkologai chemoterapeutai pabrėžia, kad paliatyvioji pagalba ne tik padeda kontroliuoti simptomus ir pagerinti onkologinio paciento bei jo artimųjų gyvenimo kokybę, bet ir didinti išgyvenamumą, sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas.

 Pagrindinė Paliatyviosios onkologijos poskyrio funkcija – simptomų terapija

Anot NVC Paliatyviosios onkologijos poskyrio vyriausiojo koordinatoriaus Mariaus Čiurlionio, tokiam poskyriui atsirasti įtakos turėjo augantis onkologinių pacientų, kuriems reikalingas simptominis gydymas, skaičius.

„Dažniausiai pasitaikantys simptomai, be abejonės, yra skausmas, nerimas, pykinimas, kvėpavimo sutrikimai. Tad pagrindinis čia dirbančių medikų tikslas – parinkti tinkamas priemones šioms problemoms suvaldyti – ir medikamentines, ir nemedikamentines. Dažniausiai pacientas čia praleidžia tris keturias dienas. Toliau paliatyviosios paslaugos jam yra tęsiamos namuose ar stacionare, įstaigose, turinčiose tokios pagalbos skyrius, hospisuose. Mūsų teikiamos paliatyviosios paslaugos labai pagerina pacientų gyvenimo kokybę, o sudarytas tolesnis šios pagalbos planas leidžia tą kokybę išlaikyti“, – apie poskyrio funkcijas ir naudas pasakoja M. Čiurlionis.

Kaip pacientas gali patekti į NVC Paliatyviosios onkologijos poskyrį ir kas laukia po gydymo jame? „Apie 80 proc. pacientų atvyksta turėdami šeimos gydytojo, gydytojo onkologo chemoterapeuto ar kito gydytojo siuntimą. Bet kuris gydytojas gali susisiekti su Paliatyviosios pagalbos poskyryje dirbančiais specialistais ir pasikonsultuoti, ar jo pacientui galėtų padėti mūsų teikiamos paslaugos ir kaip jam pas mus patekti“, – aiškina M. Čiurlionis.

„Bet kuris gydytojas gali susisiekti su Paliatyviosios pagalbos poskyryje dirbančiais specialistais ir pasikonsultuoti, ar jo pacientui galėtų padėti mūsų teikiamos paslaugos ir kaip jam pas mus patekti“, – atkreipia dėmesį M. Čiurlionis. Asmeninio albumo nuotr.

Pašnekovas pabrėžia, kad nors poskyris dar labai naujas, norima plėtoti bendradarbiavimą su pirmine medikų grandimi.

„Labai svarbu, kad būtų tęsiama efektyvi tolesnė paliatyvioji pagalba pacientui grįžus namo. Taip pat labai svarbus bendradarbiavimas su kitomis įstaigomis, teikiančiomis stacionarią pagalbą ar dienos stacionaro paslaugas. Planuojame organizuoti konferencijas, mokymus, plėsti bendradarbiavimą su regionais, kviesti specialistus į stažuotes“, – sako pašnekovas.

NVC Paliatyviosios onkologijos poskyryje pacientai gali sulaukti ir psichologinės paramos.

„Psichologas konsultuoja ne tik pacientus ir jo artimuosius, bet ir paliatyviosios pagalbos komandą. Jis suteikia saugią erdvę, kurioje žmogus gali išreikšti jausmus, nerimą, liūdesį ar pyktį. Pokalbis su psichologu padeda susivokti, atpažinti ir priimti savo emocijas, o tai gali būti labai svarbu sunkia liga sergančiam žmogui ir jo artimiesiems“, – pasakoja M. Čiurlionis.

Pašnekovas pabrėžia, kad NVC Paliatyviosios onkologijos poskyryje paslaugas gauti gali visi asmenys, kuriems yra reikalinga simptominė terapija, taip pat sergantieji nepagydoma ir progresuojančia liga.

Palaikomoji, paliatyvioji ar hospiso: kokios pagalbos reikia pacientui?

NVC gydytojas onkologas chemoterapeutas Leonidas Gatijatullinas vardija ir kitus šios pagalbos aspektus: „Paliatyvioji pagalba apima gyvenimo ir mirties, kaip normalių procesų priėmimą, neketinant nei skubinti, nei atidėti mirties; psichologinių ir dvasinių paciento priežiūros aspektų integravimą; palaikymo priemonių sistemą, kuri leistų pacientams kuo aktyviau gyventi iki mirties, taip pat padėti šeimai tvarkytis ligos metu ir netekus artimo žmogaus. Paliatyvioji pagalba taikoma ankstyvu ligos etapu kartu su kitais gydymo būdais, skirtais pratęsti gyvenimą, pavyzdžiui, chemoterapija ar radioterapija. Taip pat ji apima tuos tyrimus, kurių reikia, siekiant geriau suprasti ir valdyti varginančias ligos ar gydymo komplikacijas, šalutinius reiškinius“, – vardija L. Gatijatullinas.

Pagrindinis čia dirbančių medikų tikslas – parinkti tinkamas priemones šioms problemoms suvaldyti – ir medikamentines, ir nemedikamentines.

Anot gydytojo onkologo chemoterapeuto, per pastaruosius penkis dešimtmečius paliatyvioji pagalba labai pasikeitė: nuo pagalbos sergantiesiems gyvenimo pabaigoje ji tapo palaikomąja pagalba gyvenimą trumpinančiomis ligomis sergantiems pacientams per visą ligos laiką.

Kaip aiškiau suprasti, kokia pacientui reikalinga pagalba: palaikomoji, paliatyvioji ar hospiso? Anot L. Gatijatullino, palaikomoji pagalba yra būtina vėžiu sergantiems žmonėms, kai siekiama patenkinti jų informacinius, emocinius, dvasinius, socialinius arba fizinius poreikius. Tai aktualu visais ligos diagnozavimo ir gydymo etapais. Paliatyvioji pagalba yra ir palaikomoji, išplitusios stadijos liga sergančių pacientų priežiūra, apimanti intervencines procedūras, atliekamas stacionaro sąlygomis ar namuose. Hospiso pagalba dažniausiai teikiama paciento artimiesiems ir pacientui gyvenimo pabaigoje.

Anot gydytojo L. Gatijatullino, per pastaruosius penkis dešimtmečius paliatyvioji pagalba labai pasikeitė: nuo pagalbos sergantiesiems gyvenimo pabaigoje ji tapo palaikomąja pagalba gyvenimą trumpinančiomis ligomis sergantiems pacientams per visą ligos laiką. E. Paukštės nuotr.

„Taigi, hospiso pagalba yra paliatyviosios pagalbos šaka, o paliatyvioji pagalba savo ruožtu yra palaikomosios pagalbos šaka. Palaikomoji pagalba apima daug kitų paslaugų, pavyzdžiui, komandos, padedančios palengvinti dėl priešvėžinio gydymo atsiradusius šalutinius reiškinius ir kitas su onkologine liga susijusias komplikacijas. Tai gali būti gydytojai dermatologai, gydantys biologinės terapijos sukeliamus odos ir gleivinių pažeidimus, gydytojai pulmonologai, atliekantys endoskopiją bei kvėpavimo takų stentavimą dėl kvėpavimo funkcijos sutrikimo, žaizdų priežiūros komandos, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kapelionai. Mirus pacientui, pagalba artimiesiems gali trukti mėnesius, metus ar visą gyvenimą“, – paaiškina L. Gatijatullinas.

Paliatyvioji pagalba Lietuvoje: tada, dabar ir rytoj

NVC gydytoja onkologė chemoterapeutė Irena Povilonienė pasakoja, kad paliatyviosios pagalbos pradžia Lietuvoje galima laikyti paliatyviojo gydymo kabinetą, 1995 metų vasario 1 d. pradėjusį veikti tuometiniame Onkologijos institute.

Pasak gydytojos I. Povilonienės, prie paliatyviosios pagalbos galėtų prisidėti ir visuomenė – per labdarą, savanorystę. Asmeninio albumo nuotr.

Kodėl apskritai atsirado poreikis tokiai pagalbai?

„Onkologinėje rezidentūroje susidūriau su ligoniais, kurie kentė labai stiprius skausmus. Man, tuometinei vidaus ligų gydytojai, atrodė savaime suprantama, kad tokiais atvejais reikia kontroliuoti simptomus. Tą galėjau atlikti, turėjau pakankamai žinių, bet šalyje vyravo opiafobija. Pirmasis paliatyvosios pagalbos ir skausmo specialistų iš Norvegijos organizuotas seminaras, kuriame buvo nuleista opiafobijos uždanga, įvyko 1994 metais“, – pasakoja pašnekovė.

Tad ar Lietuva per tris dešimtmečius žengė didelį žingsnį paliatyviosios pagalbos srityje?

„Kai buvau rezidentė Onkologijos institute, buvo įprasta dieną skausmą malšinti kokiu nors nesteroidiniu vaistu nuo uždegimo, kuris, esant išplitusiai onkologinei ligai, mažai tepadėdavo. O nakčiai būdavo suleidžiama morfino ampulė, šis vaistas veikia 2–3 valandas. Tad galite įsivaizduoti: skausmas numalšinamas dviem valandoms, o 22 valandas tekdavo jį kęsti. Nebuvo įprasta leisti morfiną kas 3–4 valandas, tiek, kiek pacientui reikia. Lietuva iki šiol pagal morfino suvartojimą užima pačią žemiausią vietą Europoje. Taip yra todėl, kad vis dar gaji baimė: žmonės bijo ne mirties ar nepagydomos ligos, jie bijo kančių, kurias sukelia ši liga. Mes galime tuos simptomus palengvinti, ir pacientas iki gyvenimo pabaigos gali palyginti gerai jaustis, užsiimti savirealizacija. Paliatyvioji medicina itin aktuali, kai liga atsinaujina, sukelia sunkių simptomų. Jei paciento skausmas suvaldytas, pasikeičia ir jo aplinka, geriau jaučiasi ir jo šeimos nariai“, – sako I. Povilonienė.

O ko reikėtų, kad paliatyvioji pagalba mūsų šalyje būtų dar naudingesnė?

„Nuo pat pradžių mes skatinome psichologo, socialinio darbuotojo, savanorių bendradarbiavimą, ir tai išsirutuliojo iki komandinio darbo. Lietuvoje pradėjo kurtis skausmo klinikų ir paliatyviosios pagalbos tinklas. Paliatyviosios medicinos draugija du kartus per metus organizuoja konferencijas kvalifikacijai kelti. Manome, kad ir toliau reikia plėsti tokios pagalbos tinklą, gerinti paslaugų kokybę. Būtinas didesnis mūsų visuomenės švietimas paliatyviosios pagalbos klausimu. Kaip ir visame pasaulyje, šios paslaugos dažnai nėra visiškai finansuojamos valstybės, todėl reikia, kad prie to prisidėtų ir visuomenė – per labdarą, savanorystę. Svarbiausia – užtikrinti, kad sergantis žmogus galėtų oriai išeiti“, – apibendrina I. Povilonienė.

Ieva Motiejūnaitė
Nacionalinis vėžio centras