Dr. M. Strioga: „Nėra tokios piliulės, kuri sustiprintų imuninį atsaką, jo tiesiog reikia nežaloti“

Vėžys, ko gero, daugeliui pirmiausia asocijuojasi su nesveiku gyvenimo būdu: žalingais įpročiais, prasta mityba, fizinio aktyvumo stoka. Nors sveikas gyvenimo būdas savijautai ir sveikatai įtakos tikrai turi, tai nuo vėžio diagnozės neapsaugo. Tad visgi, kas lemia, kad vieni žmonės vėžiu suserga, o kiti – ne? Apie tai kalbamės su Nacionalinio vėžio centro gydytoju onkologu chemoterapeutu, onkoimunologu dr. Mariumi Strioga.

Ar stiprus imunitetas gali užkirsti kelią vėžiui?

Visi žinome, kad imunitetas saugo nuo virusinių, bakterinių, grybelinių ar kitų infekcijų. Nespecifinio imuniteto ląstelės dalyvauja taisant ir mechaniniu būdu sukeltas pažaidas, pavyzdžiui, susižalojus dalyvauja žaizdos gijimo procese. Imuninė sistema šalina pasenusias, pakitusias, negyvas ląsteles, funkcijos nebeatliekančius baltymus – kitaip tariant, imasi sanitarinio vaidmens.

Imuninė sistema saugo nuo vėžinių ląstelių pasireiškimo. Nėra taip, kad normaliai funkcionuojanti imuninė sistema – garantija apsisaugoti nuo vėžinių ląstelių atsiradimo. Tačiau nuo onkologinės ligos pasireiškimo dažniausiai apsaugoti gali.

„Ypač su amžiumi, vėžinių ląstelių kiekvieno žmogaus organizme susidaro neišvengiamai ir tai, iš esmės, nepriklauso nuo to, kaip veikia mūsų imuninė sistema. Tačiau piktybinių ląstelių atsiradimas dar nereiškia vėžio kaip ligos: imuninė sistema pavienes vėžines ląsteles ar jų mikrožidinius įprastai sunaikina, neleisdama joms pasireikšti. Taigi, nepaisant to, kad vėžinėms ląstelėms susidaryti imunitetas reikšmės neturi, didele dalimi būtent jis nulemia, koks bus tolesnis šių piktybinių ląstelių likimas organizme“, – paaiškina dr. M. Strioga.

„Nepaisant to, kad vėžinėms ląstelėms susidaryti imunitetas reikšmės neturi, didele dalimi būtent jis nulemia, koks bus tolesnis šių piktybinių ląstelių likimas organizme“, – aiškina onkoimunologas dr. dr. M. Strioga. Edmundo Paukštės nuotr.

Kodėl vėžio ląstelės turi pranašumą?

Kodėl vienas vėžines ląsteles imuninė sistema sėkmingai aptinka ir įveikia, o kitoms leidžia pasireikšti? Anot dr. M. Striogos, atsakymas slypi navikinėse ląstelėse esančiame genų mutacijų rinkinyje – kuo įvairesnių mutacijų ląstelės yra prikaupusios, tuo lengviau geba išvengti joms nepalankių veiksnių poveikio, tarp jų – ir imuninės sistemos priežiūros.

„Susidarius vėžinėms ląstelėms galimi keli keliai. Vienas, kai žmogus apie jas nieko nesužino, nes tinkamai savo darbą atlikusi imuninė sistema šias ląsteles pašalina. Kitas – kai vėžinėms ląstelėms nugalėjus imuninę sistemą, žmogui diagnozuojamas vėžys. Yra ir trečias kelias – vadinamoji pusiausvyros būsena tarp vėžinių ląstelių mikrožidinių ir imuninės sistemos. Ji įprastai susidaro tuomet, kai imuninė sistema ilgesnį laiką kovoja su atsiradusiomis piktybinėmis ląstelėmis, tačiau nesugeba jų visiškai sunaikinti. Kitaip tariant, nors priešo imuninė sistema neįveikia, tačiau dar geba jį kontroliuoti. Tokia pusiausvyros būsena gali tęstis netgi dešimtmečius, ir jos metu svarbu, kas ką pralauš. Vėžys šiuo atveju turi pranašumą, nes yra genetiškai nestabilus ir geba įgyti pakitimų, leidžiančių jam įveikti nepalankius veiksnius, pavyzdžiui, imuninės sistemos spaudimą. Jeigu vėžio ląstelės sugeba pralaužti imuninės sistemos barjerą, turime vėžį kaip ligą – jis auga, yra aptinkamas diagnostiniais metodais, ilgainiui plinta į kitus organus, sukelia simptomus“, – pasakoja dr. M. Strioga.

Anot pašnekovo, apgaulingasis vėžys gali elgtis labai nenuspėjamai. Mutavusių genų koduojami pakitę baltymai yra piktybinių ląstelių veiklos variklis, tačiau jie yra ir pagrindiniai ženklai, pagal kuriuos imuninė sistema atpažįsta, kad tai žalinga ląstelė, kurią reikia sunaikinti. Todėl vėžio ląstelės įvairiais būdais stengiasi slėpti pakitusius baltymus nuo imuninės sistemos, o pačios – likti nepastebėtos. Kita vertus, kai kurių navikų ląstelės turi nedaug pakitimų – jų pakanka ląstelei supiktybėti ir sau palankiai mikroaplinkai sukurti, tuo pat metu leidžiant išvengti imuninės sistemos dėmesio. Išoriškai tokios navikinės ląstelės mažai kuo skiriasi nuo sveikų ir tūno susikurtoje mikroaplinkoje, kuri yra tarsi apsauginis apvalkalas. Be to, vėžys gali įvairiais būdais priversti imuninę sistemą toleruoti aptiktas piktybines ląsteles, t. y. traktuoti jas kaip nežalingas ir leisti netrukdomai vešėti.

Depositphotos nuotr.

„Blogiausia, kad vėžys geba rasti imuninėje sistemoje Achilo kulną ir priverčia ją ne kontroliuoti vėžio veiklą, o priešingai – dalis imuninės sistemos komponentų pradeda skatinti piktybinių ląstelių dauginimąsi bei plitimą. Tarkim, vėžys taikosi į imuninį atsaką slopinančias ląsteles, kurios sudaro tik nedidelę dalį imuninio atsako, tačiau yra būtinos subalansuotai imuninės sistemos veiklai. Jos nurodo imuninės sistemos atakuojančioms grandims laiku baigti darbą, kai suvaldoma grėsmė (tarkim, sunaikinamos infekciją sukėlusios bakterijos), nes per ilgai užsitęsusi aktyvi imuninės sistemos veikla tampa žalinga ar net pražūtinga organizmui. Tačiau vėžys klastingas – jis į savo audinį nenormaliai daug prisivilioja ir gausiai maitina būtent šias imuninį atsaką slopinančias ląsteles, kurių išskiriamos medžiagos naudingos paties vėžio veiklai, bet svarbiausia – taip sukuriamas vėžiui palankus imuninio atsako disbalansas, kai slopinama piktybines ląsteles atakuojančių imuninių ląstelių veikla“, – pasakoja dr. M. Strioga.

Imuninė sistema visuomet veikia griežtai pagal reguliacinius mechanizmus, o vėžinės ląstelės jiems absoliučiai nepaklūsta.

Imuninės sistemos kovą su vėžinėmis ląstelėmis gydytojas prilygina nelygiavertei kovai – tas pats, kas į futbolo rungtynes įleistume regbio žaidėją, žaidžiantį pagal savo taisykles. Mūsų imuninė sistema visuomet veikia griežtai pagal reguliacinius mechanizmus, o vėžinės ląstelės jiems absoliučiai nepaklūsta.

„Tai, kad vėžys atsiranda net ir normalios funkcijos imuninę sistemą turinčiam žmogui, įprastai yra ne imuninės sistemos kaltė, o vėžinių ląstelių gudrumas ir pranašumas. Tačiau atkreipkite dėmesį – mes kalbame apie normaliai funkcionuojančią imuninę sistemą, kuriai papildomi rizikos veiksniai, tokie kaip žalingi įpročiai, gali turėti neigiamos įtakos. Faktas, kad turintieji įgimtų ar įgytų imuninės sistemos sutrikimų neišvengiamai kur kas dažniau serga vėžiu“, – sako gydytojas onkoimunologas.

Imunoterapijai pasiduoda ne visų formų krūties vėžys

Diagnozavus vėžį, be kitų gydymo metodų gali būti taikoma imunoterapija – gydymas, kuris padeda grąžinti imuninės sistemos gebėjimą kontroliuoti grėsmes. Tačiau, kaip pastebi dr. M. Strioga, vienai krūties vėžio formai šis gydymo metodas įprastai būna mažai efektyvus.

„Krūties vėžys turi keletą veidų. Pavyzdžiui, hormoninis krūties vėžys auga misdamas lytiniais hormonais. HER2 molekulę turintis krūties vėžys pasižymi agresyvesne eiga, nes per šią molekulę jo ląstelės gauna stiprius aktyvinimo signalus. O štai trejopai neigiamas krūties vėžys neturi nei HER2, nei dviejų tipų hormonų (estrogenų ir progesterono) receptorių ir yra laikomas agresyviausia krūties vėžio forma. Jo ląstelėse yra daug pokyčių, leidžiančių nekontroliuojamai vešėti ir be išorinių veiksnių – lytinių hormonų ar HER2 receptoriaus perduodamų aktyvinimo signalų“, – sako specialistas.

„Gydant hormoninį krūties vėžį labai svarbi hormonų terapija, slopinanti lytinių hormonų gamybą ar blokuojanti jų receptorius piktybinėje ląstelėje, taip pat taikinių terapija, kuri slopina hormonų receptorių perduodamų aktyvinančių signalų kelius. Nors šios formos krūties vėžio ligos eiga yra nuosaikiausia, imuninė sistema jį sunkiai aptinka, todėl ir imunoterapijai šis vėžys pasiduoda mažiausiai. HER2 krūties vėžį įveikti padeda būtent šio receptoriaus blokavimas. O štai trejopai neigiamo krūties vėžio atveju rasti taikinius sunkiau. Įdomu tai, kad būtent šią, agresyviausią ir sunkiausiai gydomą krūties vėžio formą, imuninė sistema mato geriausiai, taigi ir imunoterapijai ji yra imliausia“, – pasakoja dr. M. Strioga.

Stiprinti imunitetą galime gyvendami sveikai

Kiekvienas mūsų turime skirtingų gabumų: vieni geba tapyti, kiti – skinti medalius sporto varžybose, treti – puikūs kulinarai. Panašiai galima pasakyti ir apie kiekvieno mūsų imuninės sistemos pajėgumus – jie yra nevienodi, įveikiant skirtingo pobūdžio grėsmes. Visgi investuoti į sveiką gyvenseną verta kiekvienam.

„Išgirdę atsakymą į klausimą, kaip palaikyti normalią imuninę sistemą, mano pacientai dažnai lieka nusivylę, nes jokių stebuklų čia nėra: subalansuota mityba, žalingų įpročių atsisakymas, fizinis aktyvumas, tinkama miego higiena, lėtinio streso vengimas ir grūdinimasis yra svarbiausi raktai norintiems turėti normalią imuninę sistemą. Ypatingą dėmesį atkreipti reikėtų į lėtinio streso mažinimą, nes jis slopina visą imuninį atsaką nuo žemiausios iki aukščiausios grandies. O šiaip – nėra tokios piliulės, kuri sustiprintų imuninį atsaką, jo tiesiog reikia nežaloti“, – reziumuoja gydytojas onkologas chemoterapeutas.

Ieva Motiejūnaitė,
Nacionalinis vėžio centras